Didžioji ugniažolė

Aguoninių šeimos daugiametis augalas. Liaudyje vadinama geltpiene, kregždūne. Stiebas stačias, šakotas, apaugęs retais plaukeliais, kartais plikas. Šaknis liemeninė, geltona, su trumpais šakniastiebiais. Lapai giliai plunksniškai suskaldyti, apatiniai stambesni, kotuoti, viršūniniai beveik bekočiai. Viršutinė lapų pusė žalia, apatinė – pilkai žalia. Žiedkočiai nevienodo ilgio. Žiedynas skėtiškas, geltonas.

Žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Vaisius-panaši į ankštarą dėžutė.

Auga daržuose, soduose, patvoriuose, šiukšlynuose, krūmynuose.

Vaistams vartojama žolė. Ji pjaunama 5-10 cm nuo žemės paviršiaus žydėjimo pradžioje ir per patį žydėjimą. Džiovinama pavėsyje. Antžeminėje augalo dalyje yra įvairiausių alkaloidų, eterinio aliejaus, karotino, C vitamino, obuolių, gintaro, citrinos rūgščių ir mineralinių medžiagų.

Ne visų alkaloidų veikimas ištirtas. Chelidoninas veikia panašiai kaip morfinas-iš pradžių slopina, o vėliau paraližuoja centrinę nervų sistemą. Tyrinėjant jų farmakologines savybes nustatyta, kad vieni iš jų slopina centrinę nervų sistemą, kiti aktyvina žarnyno peristaltiką ir liaukų sekreciją, o dar kiti vietiškai anestezuoja. Pavyzdžiui, geltonos pieniškos ugniažolės sultys turi alkaloido berberino, kuris skatina tulžies išsiskyrimą, oprotopinas didina gimdos raumenų tonusą. Nuodingieji alkaloidai šiek tiek riboja didžiosios ugniažolės vartojimą tradicinėje medicinoje.

Liaudies medicinoje preparatais gydoma odos tuberkuliozė, kai kurie kepenų ir tulžies susirgimai. Mišinio su kitais augalais nuoviru gydomas viduriavimas, gastritas ir kiti virškinimo trakto sutrikimai. Didžioji ugniažolė pasižymi skausmą malšinančiomis ir sutraukiančiomis savybėmis. Šviežios žolės sultimis gydomas odos vėžys, o kartu su ąžuolo ir ievos žievės nuoviru-kai kurie grybeliniai odos susirgimai.