Moliūginis amaras (Aphis gossypii)
Moliūginis amaras pažeidžia agurkus ir moliūgus lauke ir šiltadaržiuose. Rečiau jis randamas ant morkų, krapų, pupelių ir kitų kultūrinių augalų. Maitinasi ir piktžolių sultimis. Siurbia lapų, ūglių, žiedų ir vaisių užuomazgų sultis. Pažeistų augalų lapai susiraukšlėja, ūgliai iškrypsta, žiedai ir vaisių užuomazgos nubyra. Amarai išskiria daug lipnių išmatų, kurios užteršia augalų paviršių ir sudaro sąlygas suodligei plisti. Kenkia suaugę amarai ir lervos. Suaugėliai būna besparniai ir sparnuoti. Besparniai individai 1,2—2,1 mm ilgio, ovalo formos, labai įvairios spalvos: geltoni, žali, tamsiai žali, beveik juodi. Silonai juodi, uodegėlė pirštiška, prie pamato įsmaugta. Antenos trumpesnės už kūną. Sparnuoti amarai 1,2—1.9 mm ilgio, jų galva ir krūtinė juoda, pilvelis geltonas arba žalias, su tamsiomis dėmelėmis. Jaunos lervos šviesiai žalsvos, vyresnės — gelsvai žalios. Pirmos generacijos amarai visi besparniai, vėliau pasirodo ir sparnuotos patelės, kurios nuskrenda į kitus pasėlius ir duoda pradžią naujiems amarų židiniams. Dauginasi moliūginis amaras partenogenetiškai. Patelės gyvavedės, vidutinis jų vislumas 25—60 lervų. Pavasarį šis kenkėjas pradeda daugintis, kai oro temperatūra pakyla iki +12°C. Iš pradžių jis gyvena ant piktžolių, vėliau nuskrenda ant kultūrinių augalų. Mūsų respublikoje lauke moliūginis amaras kenkia tik antroje vasaros pusėje — liepo —rugpjūčio mėn. Palankiausias jam šiltas, bet ne per daug sausas oras. Žiemoja moliūginio amaro lervos ir nimfos ant piktžolių.
Apsaugos priemonės. Lauke, ypač šiltadaržių teritorijoje, naikinti piktžoles. Pastebėjus pirmuosiuos amarų židinius, augalus purkšti afidicidais.