Dirva sodui

Ideali dirva sodui – tai smėlio, molio bei humuso mišinys. Stambesnių mineralinių dalelių bei organinių medžiagų dėka dirva būna puri, todėl oras gali prasiskverbti iki pat šaknų.
Svarbu ir tai, kad smulkesnės mineralinės dalelės bei humusas dirvoje sulaiko vandenį, todėl ją galima rečiau laistyti. Be to, yra keletas paprastų būdų, kuriais galima pagerinti ir prastesnį dirvožemį.

Molžemį reikia nuolat purenti ir mulčiuoti

Grynojo molžemio, kuriame palyginti daug smulkiųjų dalelių, ertmės (jose gerai laikosi vanduo) yra labai mažos. Tačiau tokios „sunkios” dirvos linkę kaupti drėgmę – jos susigulėję, todėl prasiskverbia per mažai oro. Jei jas giliai sukasime rudenį, oro pateks daugiau. Kad paviršius nesuskeldėtų ir į plyšius nepatektų per daug lietaus ar laistymo vandens, reikėtų nuolatos supurenti kelių centimetrų paviršiaus sluoksnį ar padengti jį apsauginiu mulčiumi.

Patarimas
Kaip pagerinti sunkią dirvą
Į sunkią, linkusią kaupti drėgmę dirvą galima maišyti smėlio. Šis būdas tinka tik nedideliems žemės lopinėliams, nes pageidaujamą efektą kai kada pasiekiame, tik sunaudoję kelis šimtus kibirų smėlio. Paprasčiau, bet ne mažiau veiksminga yra įdėti komposto, padengti mulčiaus sluoksniu ar imtis sideralinio tręšimo.

Smėlingam dirvožemiui reikia organinių trąšų

Priešingai nei molžemis, smėlingas dirvožemis turi daug didesnių ertmių, iš kurių labai lengvai nuteka vanduo. Tokios „lengvos” dirvos yra purios ir gerai aprūpinamos oru, tačiau greitai išdžiūsta. Be to, čia greičiau suyra ar išplaunamos maisto medžiagos. Todėl smėlingą dirvožemį tręškite daugiausia organinėmis bei lėtai veikiančiomis trąšomis. Greitai tirpstančios mineralinės trąšos dažniausiai išplaunamos į gruntinius vandenis anksčiau nei spėja atlikti savo darbą.
Taip pat nepamirškite, kad daugelis smėlingų dirvų būna palyginti rūgščios. Tokiu atveju derlingumą galite padidinti, dirvą kalkindami.

Patarimas
Molio miltai gerina lengvas dirvas
Jei dirva smėlėta, lengva, jos gebėjimą kaupti vandenį galite labai pagerinti smulkiai maltomis mineralinėmis molio medžiagomis (jų galima įsigyti specializuotose sodininkystės parduotuvėse). Šie molio miltai, galintys sugerti vandens daug kartų daugiau nei sveria patys, grėbliu įmaišomi į lysvės paviršių (iki vieno kilogramo kvadratiniam metrui). Be to, organinės medžiagos padeda kaupti vandenį bei maisto medžiagas. Todėl ir lengvas dirvas verta tręšti kompostu, sideralinėmis trąšomis ar mulčiuoti.

Tinkamai prižiūrimas priemolis – ideali dirva

Priemolis turi ir lengvų, ir sunkių dirvų privalumų. Jame yra stambesnių ir smulkesnių mineralinių komponentų, taigi ir didesnių bei mažesnių ertmių. Todėl ir drėgmės kiekis jame beveik nesikeičia. Tačiau kai molio jame palyginti daug, per daug laistomas jis gali pažliugti ir ilgainiui susigulėti. Todėl ir jį reikėtų nuolat mechaniškai purenti ir įdėti į jį komposto.

Ar būtinai reikia durpių

Durpės – svarbiausia sudedamoji daugelio substratų dalis; jomis vis dar purinamos daržų lysvės. Tačiau reikia nepamiršti, kad durpės – žaliava, kurios beveik neįmanoma atkurti. Jos kasamos nedaugelyje iki šiol išlikusių aukštapelkių. Taip naikinami šie vertingi kraštovaizdžiai, o sodui mūsųdienomis sukurta nemaža pakaitalų. Durpėse nedaug maisto medžiagų, kurias gali įsisavinti augalai, tačiau jose gausu rūgščių, kurias vėliau tenka neutralizuoti kalkėmis. Išgirtasis gebėjimas purinti dirvą išlieka palyginti trumpai, o darbo sąnaudos pačios didžiausios: derlingoje lysvėje sparčiausiai suyra būtent durpės.
Bus geriau, jei dirvą gerinsite kompostu ar mėšlu. Šie priedai padeda į dirvą patekti orui ir lėtai virsta humusu. Jie sureguliuoja vandens apykaitą ir didina natūralų dirvos purumą.

Dirva – gyva

Dirvos derlingumą didina sliekai, vabzdžiai, vėdarėliai bei kiti gyviai. Jie rausdami purena dirvą ir išmaišo joje organines medžiagas. Taip susidaro vertingi vadinamieji molio ir humuso kompleksai, kurių dėka dirvožemis įgyja trupinių struktūrą. Stambesnieji dirvos gyviai kartu su grybais bei bakterijomis negyvas augalų dalis perdirba į humusą ir maisto medžiagas. Veikli ir gausi dirvos gyvūnija – viena būtinų jos derlingumo sąlygų; be to, ji neleidžia daugintis kenkėjams.

Kaip patiems nustatyti dirvos tipą

1- Kastuvu iškaskite maždaug 50 centimetrų gylio duobę. Tuo metu dirva neturi būti nei labai drėgna, nei itin sausa – tada bus lengva matyti jos sluoksnius. Jei duobę kasti sunku, vadinasi, dirva slūgtelėjusi ir tikrai linkusi pažliugti.
Paimkite iš gilesnio, šviesesnio dirvos sluoksnio mėginėlį ir patrinkite jį pirštais:
2 smėlingą dirvą atpažinsite iš didelio stambesnių grūdelių kiekio, be to, masę bus lengva susmulkinti;
3 iš molingos dirvos bus lengva suformuoti pieštuko storio ritinėlį, joje rasime tik pavienių grūdelių;
4 priemolis riebus, tačiau bandomas formuoti sutrupa, o perlaužus matomos aštrios briaunos. Smėlio jame nedaug.

Kaip patiems nustatyti humuso kiekį

Humuso kiekį rodo tamsiai ruda viršutinio dirvos sluoksnio spalva. Jei šis sluoksnis plonas (10-15 centimetrų), dirva veikiausiai nederlinga. Derlinga dirva iki 25 centimetrų gylio būna sodrios tamsiai rudos spalvos. Paėmę mėginį iš humuso sluoksnio, pajusite kvapą, būdingą organinėms sudedamosioms dalims. Dirva, kurioje labai daug humuso, būna nuo juodos iki tamsiai rudos spalvos, puri, turi trupinių struktūrą, be to, ji kupina gyvybės. Ji gerai sulaiko vandenį; čia labai gausu maisto medžiagų.

Kaip augalais indikatoriais nustatyti dirvožemio kokybę

Dirvos savybes rodo ir natūraliai joje vėsinti augmenija. Atkreipkite dėmesį, ar Jūsų sode auga viena ar keletas čia išvardytų augalų rūšių. Pavyzdžiui, lengvoje smėlingoje dirvoje pamatysime įvairiausių rūšių šakinių (Lychnis spec), paprastųjų dalgučių (Erodium cicutarium), plačialapių bei siauralapių.gysločių (Plantago major ir lanceolata). Žąsinės sidabražolės (Potentilla anserana) dažniausiai auga suslūgusioje dirvoje. Kalkingą dirvą išduoda ankstyvieji šalpusniai (Tussilogo fárfara) arba mažosios kraujalakės (Sanguisorba minor).
Ir atvirkščiai, rūgštynės (Rumex acetosella) bei ramunės (Matricaria cha-momilla) puikiai jaučiasi rūgščioje dirvoje.

Dirvos kalkingumas

Kalkių kiekis dirvoje lemia jos rūgštingumą (pH dydį). Maisto medžiagos lengviausiai įsisavinamos esant nedideliam rūgštingumui (vidutinis pH 5,5-6,5). Jei pH mažesnis, vadinasi, dirvos rūgštingumas didesnis, o derlingumas mažesnis. Jei jis per didelis, kai kurios mineralinės medžiagos blogiau tirpsta. Tada greitai ima trūkti geležies bei mangano. Rūgščių perteklių gali neutralizuoti susmulkintos kalkės, beriamos į dirvą maždaug dešimties centimetrų gylyje. Tačiau būkite atsargūs! Kalkinant per daug, augalai ima sirgti budingomis ligomis, be to, sureguliuoti rūgštingumą yra sunku.

Patarimas

Keletas būdų rūgštingumui nustatyti
Prieš kalkindami dirvą, specializuotoje sodininkystės reikmenų parduotuvėje įsigykite tam skirtų juostelių ar specialių rinkinukų, kuriuos naudodami galėsite nustatyti, ar dirvai tikrai reikia kalkių. Dirvos rūgštingumas nustatomas taip:
• maždaug iš dešimties centimetrų gylio paimkite mėginį ir išrinkite iš jo stambesnius akmenėlius bei augalų liekanas;
• dešimt gramų atvirame ore išdžiovintų žemių kruopščiai išmaišykite 30 mililitrų distiliuoto vandens ir palaukite, kol jos vėl nusės;
• specialią juostelę panardinkite į skystį ir palyginkite jos spalvą su pakelyje esančia spalvų palete.

Koks pH palankus sodo augalams

Kiekvienai augalų grupei reikia vis kitokio rūgštingumo. Natūralus miško ar pelkės dirvožemis turi daug humuso, todėl jis palyginti rūgštus. Daugelis daržovių, atvirkščiai, geriau auga molingoje dirvoje, kurios kalkingu-mas ne mažesnis už vidutinį. Kad Jūsų augalai gerai tarptų, kiekvienam jų turėtumėte rasti tinkamiausią pH intervalą: 4» pH 4,0-5,0: miško bei pelkių augalai, spygliuočiai; 4- pH 5,5-6,0: veja, bulvės; 4» pH 6,0-6,5: vaismedžiai ir vaiskrūmiai; 4- pH 6,0-7,0: daržovės.

Kalkingos dirvos kelia rūpesčių

Kalkingos dirvos nėra itin derlingos. Viršutinis jų sluoksnis plonas, humuso jame nedaug; sodininkui neretai trukdo akmenys. Labai giliai šaknis leidžiantys augalai dažniausiai čia auga itin prastai. Jei pH 7,0 ar dar daugiau, augalai geležį bei manganą įsisavina labai menkai. Dirvos pH sumažinti yra sunku. Naudinga gausiai tręšti organinėmis trąšomis. Mažesniems ploteliams tiks ir storas rūgščių medžiagų (pavyzdžiui, medžių žievių ar pjuvenų) mulčiaus sluoksnis. Mineralines rūgštis verčiau palikite ramybėje: poveikis dažniausiai būna nežymus, o išlaidos bei pavojus pakenkti augalams – labai didelis.
Tokiose vietose geriausia auginti kalkingą dirvą mėgstančius augalus, pavyzdžiui, trešnes, kopūstus, žirnius ir pupeles. Venkite čia sodinti rūgščią dirvą mėgstančius augalus – rododendrus, kalmįjas, balžuvas, spygliuočius bei viržius. Kalkinga dirva netinka bulvėms sodinti – čia jas daug dažniau puola puvinys.

Rūpestingai purenkite dirvą

Ilgą laiką dirva buvo purenama kastuvu. Tačiau dabar žinoma, kad taip galima pakenkti smulkiems gyviams ir mikroorganizmams, lemiantiems dirvos derlingumą. Kasant žemę jie tiesiog palaidojami gilesniuose sluoksniuose ir žūva. Mikroorganizmai, kuriems reikia mažiau deguonies, atvirkščiai, žūva ore. Vertingasis humusas ir dar nesuirusios organinės medžiagos patenka į gilesnius sluoksnius; čia jų (t. y. maisto šaltinio) negali pasiekti dirvos gyviai bei augalai. Vis dėlto dirvą purenti būtina. Giliašakniai augalai gerai purena lysves ir nesuardo viršutinio dirvos sluoksnio. Tinkamai išpurensite ir šakėmis: smeikite jas vertikaliai 20-30 centimetrų tarpais ir pasukiokite kotą į šalis. Kauptuku išpurensite dirvos paviršių tarp augalų. Nuolat kaupiant mažiau išgaruoja vandens, be to, išraunamos dygstančios piktžolės.

Patarimas
Purenimas ir sideralinis tręšimas
Koks bebūtų gilus ir kruopštus, mechaninis purenimas turi tik laikiną poveikį. Išpurensite ilgam, nepažeisite dirvos ir mažiau pavargsite, jei daugiau leisite pasidarbuoti gamtai. Pasėję liucernų ar bitinių facelijų, naudos turėsite daugiau nei plūgu pasidarbavęs valstietis. Šie augalai šaknimis įsiskverbia giliai į žemę, žuvę palieka daug ertmių bei organinių medžiagų. Jei sėti ar sodinti ketinate pirmą kartą, giliašaknis priešsėlis padės paruošti dirvą pačiu lengviausiu būdu.

Kada sukasti dirvą

Vėlai rudenį giliai sukasamos tik itin sunkios, suslūgusios dirvos, kuriose humuso labai nedaug. Tada tarp grumstų turi likti kuo didesni tarpai -žiemą grumstai sušals, išgaruos dalis drėgmės, ir pavasarį žemė bus puresnė. Kasant galima išrinkti stambesnes šaknis, piktžoles bei akmenis.

Patarimas

Dirva visuomet turi būti uždengta
Dirvos paviršius nepažliugs, jei lysvės bus uždengtos. Nuo išplovimo dirvą saugos mulčiaus danga, sideralinės trąšos ar daugiametės kultūros. Tada ji nepraras nei drėgmės, nei purumo. Taip išvengsite daug jėgų reikalaujančių darbų. Nuo pavasario iki vasaros mulčiuojami neapsodinti ploteliai tarp augalų. Žiemą uždengiama visas lysvių paviršius. Likusias organines medžiagas vėliau pavasarį galima negiliai įmaišyti į dirvą. Jei ketinama auginti lepias kultūras ar dangai buvo naudota rupi, lėtai suyranti medžiaga, ši danga nuimama ir kompostuojama.

Dalinkitės!

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to Top