Kiekvienas, turintis saulėtą palangę arba vėsų, šviesų butą, gali įsigyti kaktusų ir šiais dygliuotais keistuoliais gėrėtis kasdien iš arti. Nedidelei jų kolekcijai užtektų tiek vietos, kiek užima viso labo padėklas kavai patiekti. Auginti galite pradėti, pasirinkdami lengviausiai prižiūrimas rūšis. Skaitykite apie įvairių kaktusų savybes ir charakteristikas, atrasdami savo namams tinkamiausius augalus. Taip pat galite pasirinkti ir epifitiškai gyvenančius atogrąžų lapinius kaktusus. Jei esate prityręs gėlininkas ar, juo labiau, kaktusų mėgėjas, galite rinktis lepesnius, daugiau išmanymo, o kartais ir specialaus šiltnamio reikalaujančius augalus.
Jei jau nusprendėte papuošti savo namus šiais žaviais dykumų atsiskyrėliais, pravartu įsigyti apie pusę tuzino panašiai prižiūrimų, įvairių rūšių, nes kaktusai įdomiausiai atrodo, augantys grupėmis, kuo skaitligesnėje bei margesnėje draugijoje. Kaktusai itin žavūs dėl savo paslaptingo ir stebėtinai prieštaringo būdo. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo ne per labiausiai patrauklūs, kartais net atgrasūs dygliuoti pikčiurnos ir galbūt iš tiesų tokie yra, kol ūmai suskanta vieną po kito skleisti nepaprasto švelnumo ir trapumo bei nuostabiausio grožio žiedus — juo mielesnius, juo atšiauresnis atrodo pats kaktusas…
Apie 1500 metus pirmieji kaktusai atkeliavo į Europą su Kristupo Kolumbo “Santa Marija”. Apie 1700 m. jau buvo skiriami rutuliniai, stulpeliniai, lapiniai kaktusai. Bene labiausiai šiais augalais imta žavėtis devynioliktojo šimtmečio pirmoje pusėje, bydermejerio laikais (Biedermeier, pagal vokiečių poeto L. Eichroto eilėraščių personažo pavardę — toks dailės ir dizaino stilius). Beje, 1892 metais įkurta Vokiečių kaktusų mėgėjų draugija dar ir šiandien vienija daugiau kaip 8600 tikrųjų narių.
Kas žinotina apie kaktusus
Kaktusai šiaip jau yra “amerikiečiai”. Natūraliai gamtoje jie auga nuo Kanarų iki Patagonijos — daugiausiai savanose ir saulės kepinamose dykumose. Tik labai nedaugelis šių augalų prisitaikė gyventi drėgnose ir šiltose atogrąžose. Tai epifitai, prisiglaudę tankiuose krūmynuose arba aukštuose medžiuose. Kaktusų šeima Cactaceae apima 200 genčių ir daugybę tūkstančių rūšių. Jie yra žydintys augalai, kaip sanpaulijos arba azalijos — tik atrodo visiškai kitaip. Jie taip pasikeitė po milijonus metų trukusių žūtbūtinių grumtynių su nepakeliamomis sausromis bei negailestinga saulės kaitra. Priversti kuo labiau sumažinti garinimo paviršių ir nuolat gintis nuo mirtino ultravioletinių spindulių pertekliaus, kaktusai “išrado” rutulio ir stulpų formą, lapas pavertė į dyglius ir užsiaugino storą odą su papildomu vaškiniu apvalkalu, kamštinę dangą, storus dyglius bei sidabraspalvių plaukelių “kailiuką”. Kai kurios rūšys turi plačiai po žemėmis išsikerojusias plokščias šaknis, kurios tučtuojau susiurbia net patį menkiausią dirvon patekusį drėgmės šlakelį, kitos užsiaugina storus tarsi ropių gumbus, kaupiančius vandenį.
Beje, visi kaktusai yra sukulentai — labai mėsingi ir sultingi augalai (lotyniškai succus = sultys, drėgmė). Manoma, kad vandenį kaupia ir jų žievė, ir vidinis audinys, dar vadinamas šerdimi. Dažnai jauni kaktusai būna rutulio formos, bet yra rūšių, kurios iš pat jaunumės yra stulpo arba kilimėlio pavidalo. Įamžėję kaktusai dažniausiai atrodo kaip krūmai, medžiai arba milžiniškos žvakidės. Laipiojantys kaktusai (Nakties karalienė) turi ilgus stiebus ir šakojasi kaip krūmai.
Tik nedaugelis epifitinių augalų (pavyzdžiui, Schlumbergera arba Rhipsalidopsis) turi lapų pavidalo ūglius. Žydėti kaktusai pradeda įvairiai — nelygu rūšis: anksčiausiai po 2 – 3 metų arba tik išaugę tam tikro dydžio. Daugelis rūšių žydi pavasarį ir ankstyvą vasarą. Žiedai būna kuo įvairiausių spalvų — net juodi.
Bendri kaktusų priežiūros bruožai
Kaktusai itin ištvermingi, tačiau (baisu ir pagalvoti!) iškentę gyvenimo dykumose nepriteklius, neišmanėlio rankose gali pražūti — ypač dėl drėgmės pertekliaus. Taigi jų perlieti nevalia! Svarbu, kad apie šaknis niekuomet netelkšotų vandens perteklius: iš naujo lieti reikia tik tada, kai žemė visiškai išdžiūsta. Rudenį vandens kaktusai pageidauja dar mažiau, o žiemą, laikant vėsiai, žemesnėje kaip 10°C temperatūroje, ir visai nebenori. Tiesa, jei patalpa, kur kaktusai žiemoja, kiek šiltesnė, juos būtina retsykiais pagirdyti.
Tamsiuoju metų laiku jokiu būdu negalima tręšti. Dirva, kurion ruošiatės sodinti kaktusą, turi būti panaši į smėlingą dykumos žemę — gerai praleisti vandenį, orą ir turėti pakankamai druskų, taigi nusipirkus kaktusų žemės, pravartu į ją dar įmaišyti smėlio bei trupintos pemzos.
Beje, sodindamas šiuos niauras dygliuočius galite nejuokais susižeisti! Kaktusui nieko bloga neatsitiks, jeigu jį paimsite rankon mūvėdamas pirštines arba suimsite putplasčio gabaliukais, agurkų bei kepinių žnyplėmis.
Visai ko kito reikia epifitiniams kaktusams. Pirmiausia — lengvos maistingos, apsčiai puvenų prisodrintos žemės, daug vandens ir drėgno oro. Be to, priešingai nei dykumose gyvenantys broliai, saulės jie nė iš tolo negali pakęsti.
Dar keletą patarimų rasite straipsnyje – Kaktusų priežiūra.