Tai mirusiųjų pagerbimo diena. Senieji žmonės pasakoja, kad tą dieną niekas nesilinksmindavo. Namuose tvyrojo rimtis, susikaupimas, kai kur buvo deginamos žvakės, mirusiųjų portretus perrišdavo juodais kaspinais.Žmonės ypač daug melsdavosi patys ir prašydavo, kad už artimųjų vėles melstųsi elgetos, kuriems atsilygindavo duona ir kitomis gėrybėmis.
Mūsų tėvai ir seneliai labai gerbė mirusiųjų atminimą. Todėl kapinės lietuviams visada buvo šventa vieta. Pagarba kapams- sena lietuvių tautos tradicija. Kapinaitėms vieta dažniausiai buvo parenkama ant kalvelių, gražiose vietose, apaugusiose medžiais, dvelkiančiais ramybe ir paslaptingumu.
Senesnėse kapinaitėse atminimo paminklai būdavę mediniai kryžiai, stogastulpiai, lentelės su užrašais.
Vėlinių papročiai siekia pagonybės laikus. Vienas iš lietuvių Vėlinių papročių – klajojančių vėlių, mirusiųjų ne savo mirtimi, pagerbimas. Buvo tikima, kad šios vėlės, taip pat ir mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžioja aplink namus ir prašo maldų. Šiandien per Vėlines kapinės sušvinta žvakių liepsnelėmis. Senoliai tikėjo, kad ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, jų amžiną ryšį ir pritraukia vėles. Degančios žvakelės – tai neblėstančio atminimo ir užuojautos simbolis iškeliavusiems Anapilin.