Kiaulpienė
Ši graižažiedžiu šeimos augalų gentis pažįstama pas mus kaip įkyri vejų piktžolė, todėl nelabai mėgstama. Tačiau Prancūzijoje ir Italijoje ji seniai
vertinama kaip delikatesas.
Poreikiai. Augalas auga bet kokioje pakankamai giliai įdirbtoje dirvoje, kur
įsitvirtina jos ilgos liemeninės šaknys.
Auginimas
Sėjama nuo gegužės vidurio 30 cm tarpueiliais, retinama kas 20 cm. Per sausras būtina laistyti.
Derlius
Lapkričio mėnesi šakniavaisiai iškasami ir laikomi tamsiame rūsyje, užpylus smėliu. Galima, kaip ir cikorijų šaknis, sustatyti i kibirą ir užvožti kitu indu. Laikant 15-18°C temperatūroje, maždaug po mėnesio, galima skinti sultingus lapelius. Palikus kiaulpienes lysvėje per žiemą, vasario mėnesį kiekvienas augalas apvožiamas vazonu. Dėl šilumos poveikio kiaulpienės pradeda leisti naujus lapelius. Kitas būdas – pasirodžius lapeliams kovo mėnesį, augalai apkaupiami 20 cm žemės sluoksniu, kad augtų balti ir sultingi lapai.
Žinoma, pirmuosius lapus galima valgyti ir nebalintus, tačiau vėliau jie pasidarys kartūs.