Sodo augalai

ciberzoles ziedas

Daržinė Ciberžolė

Daržinė Ciberžolė (Curcuma Longa Vab.) Ciberžolės tėvynė - Pietryčių Indija. Tai vienintelė vieta, kur ciberžolės auga natūra...

Namų ūkis

struciu auginimas

Stručių auginimas

Stručių auginimas pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis Ką tik išsilukštenusio stručiuko masė...

Buities patarimai

Kallėdų eglutės

Kaip išsirinkti kalėdų eglutę?

Kaip pailginti eglutės gyvenimą, kad miško viešnia puoštų namus visą švenčių laikotarpį? Pateikiame keletą naudingų patarimų...

Sodo darbai

narcizu persodinimas

Narcizų persodinimas

Viena gražiausių pavasario gėlių,  gerai žydės, jei juos kas 3 - 4 metai narcizus persodinsite. Ilgiau auginant, priauga daug svogūn...

Liaudies medicina

ausu uzdegimas

Ausų uždegimas

Ausų uždegimo gydymas liaudies medicina Ėmus skaudėti ausis, greitai numalšins skausmą priemonės iš gamtos. Štai keletas receptų...

Lazdynų genėjimas

Kaip genėti lazdynus?

Rudenį ką tik pasodinti lazdynai patrumpinami iki 20 – 25 cm. Jeigu stiebų daug, jie tvirti ir sveiki, lazdynus nupjaukite tik iki 50 cm. Kitą vasarą ir rudenį jų genėti nereikia. Trečiaisiais metas, anksti pavasarį, išpjaunamos per tankiai augančios šakos ir per toli nuo krūmo išlindusios šaknų atžalos. Rugsėjį aplaužius stipriausių šoninių ūglių viršūnes ( per du lapus nuo paskutinio išsišakojimo), lazdynus galima priversti derėti anksčiau. Viršūnes nulaužkite ir palikite kabėti ant krūmo. Nulaužtos ir nudžiūvusios šakelės nukerpamos tik žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį, kai išsprogsta žirginiai.
Ant viršutinių ūglių paliekama po 3 – 4 pumpurus. Pavasarį iškirskite ir senas, ligotas šakas.

Narcizų persodinimas

Viena gražiausių pavasario gėlių,  gerai žydės, jei juos kas 3 – 4 metai narcizus persodinsite. Ilgiau auginant, priauga daug svogūnų, todėl mažiau ar visai nežydi. Iškasti reikia, visai nudžiūvus lapams ir šaknims. Tai patikrinama iškasus vieną lizdą. Jei pasirodė naujos šaknelės, narcizų persodinti negalima.
Svogūnų negalima laikyti saulėje. Juos plonu sluoksniu išpilti tamsioje, vėjo prapučiamoje vietoje. Tam tinka pastogės neskardintais stogais. Vieną mėnesį laikomi 20 C, santykinė drėgmė 70 procentų. Paskui iki sodinimo laikomi 17 C. Po dviejų savaičių nuo svogūnų nuvalomi lapų ir šaknų likučiai, išardomas lizdas. Atskirti reikia tik tuos svogūnus, kurie lengvai atsiskiria, plėšti negalima. Sergantys, pūvantys svogūnai sunaikinami. Svogūnus reikia dažnai pamaišyti. Visus svogūnus išrūšiuoti pagal dydį.

Stručių auginimas

Stručių auginimas pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis

Ką tik išsilukštenusio stručiuko masė mažėja iki penktosios jo amžiaus dienos. Paskui svoris sparčiai auga ir penkių savaičių jis siekia 4 kg. Pastebėta, kad patelės auga greičiau už patinus. Tačiau įsitikinta, jog visavertis lesinimas turi didesnės įtakos nei lytis. Kalcio ir fosforo trūkumui ypač jautrūs 2 – 26 savaičių stručiukai. Auginant stručiukus reikalinga 35 laipsnių temperatūra pirmą auginimo savaitę. Vėliau kas savaitę temperatūra mažinama trimis laipsniais. Pastebėta, kad normaliai augantys jaunikliai patys geba “sureguliuoti” kūno temperatūrą. Tad ūgtelėjusiems stručiams aukšta temperatūra jū auginimo patalpoje nereikalinga. Santykinė patalpos drėgmė neturi būti didesnė nei 60 proc.
Jauniklius patartina atskirti pagal kūno masę ir agresyvumo laipsnį.

Stručių laikymas

Stručių jaunikliai laikomi 2,5 m ilgio ir 1 m pločio aptvaruose po 10. Kreikiama smėliu arba smulkiai kapotais šiaudais. Visų amžiaus grupių stručių savijautą ir sveikatingumą gerina patalpose ar jų aplinkoje įrengtos vadinamosios infraraudonosios lempos ar termostatiškai reguliuojama šildymo sistema. Kraikas visada turi būti sausas. Paaugusiems paukščiukams reikia erdvės, todėl aptvarai daromi lauke.
Labai svarbu, kad jaunikliai grai atsigertų. Šviesiausiose aptvarėlio vietose pastatomos gėralinės. Jose vanduo nudažomas geltona ar žalia spalva. Tam puikiai tinka specialūs multivitaminai. Lesalinės įtaisomos taip, kad jaunikliai jų negalėtų apversti. Lesalai irgi turi patraukti stručiukų dėmesį. Juose ypač vilioja sausos liucernos kvapas.
Todėl sudrėkintos liucernos miltais apibarstyti lesalai patraukia jauniklius. Be to, liucerna yra vertingas jiems būtinos ląstelienos šaltinis. Sojos išspaudos aprūpina jauniklius baltymais. Jose gausu aminorūgščių, o iš jų – arganino bei leucino, ypač reikalingų stručiams.

Stručiukų startiniai lesalai

Lesalai pirmosios auginimo savaitėmis turi būti 22 proc., baltymingumo ir kaloringi (55 proc. lesalų davinio turi sudaryti grūdai). Vėliau baltymų ir energijos kiekis racione mažinamas. Taip lesinant, išvengiama kalcio pertekliaus, slopinančio mangano ir cinko pasisavinimą bei sukeliančio šių medžiagų stygių. Trūkstant mangano, deformuojasi galūnės, sustorėja pėdų oda. Seleno trūkumas sukelia dar didesnes komplikacijas. Paukščiai gali apšlubti.
Būtina rūpintis lesinimo higiena, nes lesalas gana greitai tampa terpe bakterijoms daugintis.

Kaip apsaugoti stručiukus nuo ligų?

Stručiukai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ypač reiklūs šviesai, šilumai, grynam orui, lesalams ir vandeniui. Dar mažus stručius nepatartina laikyti ant betonuotų grindų – gali atsirasti pėdų ligų. Jaunikliai lesalo ieško įvairiausiose vietose, todėl pakratai visda turi būti sausi ir švarūs. Žinia, sveiki paukščiai judrūs ir smalsūs. Tuo tarpu ligoti paukščiai būna apsnūdę, jų kaklas ir sparnai nuleisti, akys pusiau primerktos. Burnos gleivinė gali būti pakitusi, o burnos ertmė – užteršta. Pilvas neretai išpūsta, papilvės spalva melsvai violetinė ar tamsiai raudona. Šlapimas gali būti žalsvos ar rusvos spalvos, o išmatos – skystos ir lipnios. Plunksnos apdriskusios, jose gausu parazitų.
Didžiausios ligos pavojus būna pirmąsias šešias stručių auginimo savaites. Šiuo laikotarpiu reikėtų nuolatos dezinfekuoti patalpas. Dezinfekcijai tinkamiausias 0,5 proc. koncentracijos virkono tirpalas. Stručių limfinė sistema nėra stipri. Pirmiausia, paukščius reikėtų saugoti nuo plaučių uždegimo.

Stručių ligos

Stručiai ypač jautrūs njukastlio ligai, todėl juos būtina skiepyti. Viena dažniausių šių paukščių ligų – kriptosporidiozė. Sergantiems patinams iškrenta lytiniai organai ir kloaka, o patelėms sutrinka reprodukcija. Pulke užsikrėtusių šia liga pasitaiko net iki 14 proc. Jei stručiai apsnūdę, mažai lesa ar net gaišta, įtark ligą.
Šie paukščiai jautrūs ir kitoms ligoms – zygomikozei, raupams. Pastarąją ligą sukelia virusas. Ją nesunku atpažinti iš specifinių odos mazgelių ir burnos pakitimų. Stručiai labiau nei kiti paukščiai linkę sirgti chlamidioze, nereta liga yra ir kokciodiozė. Vis dėl to daugiausia šių paukščių nugaišta dėl išsekimo. Mat ne visada plunksnuočiai tinkamai laikomi, lesinami bei prižiūrimi.

Daržinė Ciberžolė

Daržinė Ciberžolė (Curcuma Longa Vab.)

ciberzoles ziedasCiberžolės tėvynė – Pietryčių Indija. Tai vienintelė vieta, kur ciberžolės auga natūraliai. Kaip prieskonis auginama Indijoje, Kambodžoje, Šri Lankoje, Indonezijoje, Kinijoje, Japonijoje, Filipinuose, Madagaskaro, Haičio salose, kur dažnai lyja ir visus metus yra 20 – 30 C šilumos.
Daržinė ciberžolė – imbierinių (Zingiberaceae) šeimos daugiametis žolinis iki 1 m auškčio augalas. Šakniastiebis mėsingas, su daug ilgų šaknelių. Lapai ilgi, makštiniai. Žiedai geltoni, sutelkti į iki 15 cm ilgio žiedyną. Dauginama šakniastiebių dalimis. Indijoje ciberžolių šakniastiebiai sodinami balandžio – gegužės mėn. maždaug kas 60 cm. Derlius kasamas maždaug po 7 – 9 mėn. Iškastus šakniastiebius reikia kuo greičiau išvirti (ne vėliau kaip po 2 – 3 dienų). Verdama 45 – 60 min., kad suminkštėtų, paskui džiovinama saulėje. Kad gražiau atrodytų, poliruojami rankomis arba mechaniškai.

Šakniastiebiuose yra 2 – 3 proc eterinio aliejaus, gerai riebaluose tirpstančio dažo kurkumino, krakmolo, dervos, gumiarabiko ir riebalinio aliejaus. Ciberžolė varo tulžį, gydo alergijas ir uždegimus, skatina skrandžio sekreciją. Vaistiniai preparatai vartojami, kai sergama tulžies pūslės akmenlige, lėtiniu cholecistitu, kepenų ciroze, epideminiu hepatitu. Indų medicinoje ciberžole malšinamas niežulys, gydomas dermatitas, alerginiai bėrimai. Ciberžolė vartojama atsargiai, nedideliais kiekiais.