Sodo augalai

ciberzoles ziedas

Daržinė Ciberžolė

Daržinė Ciberžolė (Curcuma Longa Vab.) Ciberžolės tėvynė - Pietryčių Indija. Tai vienintelė vieta, kur ciberžolės auga natūra...

Namų ūkis

struciu auginimas

Stručių auginimas

Stručių auginimas pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis Ką tik išsilukštenusio stručiuko masė...

Buities patarimai

Kallėdų eglutės

Kaip išsirinkti kalėdų eglutę?

Kaip pailginti eglutės gyvenimą, kad miško viešnia puoštų namus visą švenčių laikotarpį? Pateikiame keletą naudingų patarimų...

Sodo darbai

narcizu persodinimas

Narcizų persodinimas

Viena gražiausių pavasario gėlių,  gerai žydės, jei juos kas 3 - 4 metai narcizus persodinsite. Ilgiau auginant, priauga daug svogūn...

Liaudies medicina

ausu uzdegimas

Ausų uždegimas

Ausų uždegimo gydymas liaudies medicina Ėmus skaudėti ausis, greitai numalšins skausmą priemonės iš gamtos. Štai keletas receptų...

Lazdynų genėjimas

Kaip genėti lazdynus?

Rudenį ką tik pasodinti lazdynai patrumpinami iki 20 – 25 cm. Jeigu stiebų daug, jie tvirti ir sveiki, lazdynus nupjaukite tik iki 50 cm. Kitą vasarą ir rudenį jų genėti nereikia. Trečiaisiais metas, anksti pavasarį, išpjaunamos per tankiai augančios šakos ir per toli nuo krūmo išlindusios šaknų atžalos. Rugsėjį aplaužius stipriausių šoninių ūglių viršūnes ( per du lapus nuo paskutinio išsišakojimo), lazdynus galima priversti derėti anksčiau. Viršūnes nulaužkite ir palikite kabėti ant krūmo. Nulaužtos ir nudžiūvusios šakelės nukerpamos tik žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį, kai išsprogsta žirginiai.
Ant viršutinių ūglių paliekama po 3 – 4 pumpurus. Pavasarį iškirskite ir senas, ligotas šakas.

Narcizų persodinimas

Viena gražiausių pavasario gėlių,  gerai žydės, jei juos kas 3 – 4 metai narcizus persodinsite. Ilgiau auginant, priauga daug svogūnų, todėl mažiau ar visai nežydi. Iškasti reikia, visai nudžiūvus lapams ir šaknims. Tai patikrinama iškasus vieną lizdą. Jei pasirodė naujos šaknelės, narcizų persodinti negalima.
Svogūnų negalima laikyti saulėje. Juos plonu sluoksniu išpilti tamsioje, vėjo prapučiamoje vietoje. Tam tinka pastogės neskardintais stogais. Vieną mėnesį laikomi 20 C, santykinė drėgmė 70 procentų. Paskui iki sodinimo laikomi 17 C. Po dviejų savaičių nuo svogūnų nuvalomi lapų ir šaknų likučiai, išardomas lizdas. Atskirti reikia tik tuos svogūnus, kurie lengvai atsiskiria, plėšti negalima. Sergantys, pūvantys svogūnai sunaikinami. Svogūnus reikia dažnai pamaišyti. Visus svogūnus išrūšiuoti pagal dydį.

Stručių auginimas

Stručių auginimas pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis

Ką tik išsilukštenusio stručiuko masė mažėja iki penktosios jo amžiaus dienos. Paskui svoris sparčiai auga ir penkių savaičių jis siekia 4 kg. Pastebėta, kad patelės auga greičiau už patinus. Tačiau įsitikinta, jog visavertis lesinimas turi didesnės įtakos nei lytis. Kalcio ir fosforo trūkumui ypač jautrūs 2 – 26 savaičių stručiukai. Auginant stručiukus reikalinga 35 laipsnių temperatūra pirmą auginimo savaitę. Vėliau kas savaitę temperatūra mažinama trimis laipsniais. Pastebėta, kad normaliai augantys jaunikliai patys geba “sureguliuoti” kūno temperatūrą. Tad ūgtelėjusiems stručiams aukšta temperatūra jū auginimo patalpoje nereikalinga. Santykinė patalpos drėgmė neturi būti didesnė nei 60 proc.
Jauniklius patartina atskirti pagal kūno masę ir agresyvumo laipsnį.

Stručių laikymas

Stručių jaunikliai laikomi 2,5 m ilgio ir 1 m pločio aptvaruose po 10. Kreikiama smėliu arba smulkiai kapotais šiaudais. Visų amžiaus grupių stručių savijautą ir sveikatingumą gerina patalpose ar jų aplinkoje įrengtos vadinamosios infraraudonosios lempos ar termostatiškai reguliuojama šildymo sistema. Kraikas visada turi būti sausas. Paaugusiems paukščiukams reikia erdvės, todėl aptvarai daromi lauke.
Labai svarbu, kad jaunikliai grai atsigertų. Šviesiausiose aptvarėlio vietose pastatomos gėralinės. Jose vanduo nudažomas geltona ar žalia spalva. Tam puikiai tinka specialūs multivitaminai. Lesalinės įtaisomos taip, kad jaunikliai jų negalėtų apversti. Lesalai irgi turi patraukti stručiukų dėmesį. Juose ypač vilioja sausos liucernos kvapas.
Todėl sudrėkintos liucernos miltais apibarstyti lesalai patraukia jauniklius. Be to, liucerna yra vertingas jiems būtinos ląstelienos šaltinis. Sojos išspaudos aprūpina jauniklius baltymais. Jose gausu aminorūgščių, o iš jų – arganino bei leucino, ypač reikalingų stručiams.

Stručiukų startiniai lesalai

Lesalai pirmosios auginimo savaitėmis turi būti 22 proc., baltymingumo ir kaloringi (55 proc. lesalų davinio turi sudaryti grūdai). Vėliau baltymų ir energijos kiekis racione mažinamas. Taip lesinant, išvengiama kalcio pertekliaus, slopinančio mangano ir cinko pasisavinimą bei sukeliančio šių medžiagų stygių. Trūkstant mangano, deformuojasi galūnės, sustorėja pėdų oda. Seleno trūkumas sukelia dar didesnes komplikacijas. Paukščiai gali apšlubti.
Būtina rūpintis lesinimo higiena, nes lesalas gana greitai tampa terpe bakterijoms daugintis.

Kaip apsaugoti stručiukus nuo ligų?

Stručiukai pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ypač reiklūs šviesai, šilumai, grynam orui, lesalams ir vandeniui. Dar mažus stručius nepatartina laikyti ant betonuotų grindų – gali atsirasti pėdų ligų. Jaunikliai lesalo ieško įvairiausiose vietose, todėl pakratai visda turi būti sausi ir švarūs. Žinia, sveiki paukščiai judrūs ir smalsūs. Tuo tarpu ligoti paukščiai būna apsnūdę, jų kaklas ir sparnai nuleisti, akys pusiau primerktos. Burnos gleivinė gali būti pakitusi, o burnos ertmė – užteršta. Pilvas neretai išpūsta, papilvės spalva melsvai violetinė ar tamsiai raudona. Šlapimas gali būti žalsvos ar rusvos spalvos, o išmatos – skystos ir lipnios. Plunksnos apdriskusios, jose gausu parazitų.
Didžiausios ligos pavojus būna pirmąsias šešias stručių auginimo savaites. Šiuo laikotarpiu reikėtų nuolatos dezinfekuoti patalpas. Dezinfekcijai tinkamiausias 0,5 proc. koncentracijos virkono tirpalas. Stručių limfinė sistema nėra stipri. Pirmiausia, paukščius reikėtų saugoti nuo plaučių uždegimo.

Stručių ligos

Stručiai ypač jautrūs njukastlio ligai, todėl juos būtina skiepyti. Viena dažniausių šių paukščių ligų – kriptosporidiozė. Sergantiems patinams iškrenta lytiniai organai ir kloaka, o patelėms sutrinka reprodukcija. Pulke užsikrėtusių šia liga pasitaiko net iki 14 proc. Jei stručiai apsnūdę, mažai lesa ar net gaišta, įtark ligą.
Šie paukščiai jautrūs ir kitoms ligoms – zygomikozei, raupams. Pastarąją ligą sukelia virusas. Ją nesunku atpažinti iš specifinių odos mazgelių ir burnos pakitimų. Stručiai labiau nei kiti paukščiai linkę sirgti chlamidioze, nereta liga yra ir kokciodiozė. Vis dėl to daugiausia šių paukščių nugaišta dėl išsekimo. Mat ne visada plunksnuočiai tinkamai laikomi, lesinami bei prižiūrimi.

Daržinė Ciberžolė

Daržinė Ciberžolė (Curcuma Longa Vab.)

ciberzoles ziedasCiberžolės tėvynė – Pietryčių Indija. Tai vienintelė vieta, kur ciberžolės auga natūraliai. Kaip prieskonis auginama Indijoje, Kambodžoje, Šri Lankoje, Indonezijoje, Kinijoje, Japonijoje, Filipinuose, Madagaskaro, Haičio salose, kur dažnai lyja ir visus metus yra 20 – 30 C šilumos.
Daržinė ciberžolė – imbierinių (Zingiberaceae) šeimos daugiametis žolinis iki 1 m auškčio augalas. Šakniastiebis mėsingas, su daug ilgų šaknelių. Lapai ilgi, makštiniai. Žiedai geltoni, sutelkti į iki 15 cm ilgio žiedyną. Dauginama šakniastiebių dalimis. Indijoje ciberžolių šakniastiebiai sodinami balandžio – gegužės mėn. maždaug kas 60 cm. Derlius kasamas maždaug po 7 – 9 mėn. Iškastus šakniastiebius reikia kuo greičiau išvirti (ne vėliau kaip po 2 – 3 dienų). Verdama 45 – 60 min., kad suminkštėtų, paskui džiovinama saulėje. Kad gražiau atrodytų, poliruojami rankomis arba mechaniškai.

Šakniastiebiuose yra 2 – 3 proc eterinio aliejaus, gerai riebaluose tirpstančio dažo kurkumino, krakmolo, dervos, gumiarabiko ir riebalinio aliejaus. Ciberžolė varo tulžį, gydo alergijas ir uždegimus, skatina skrandžio sekreciją. Vaistiniai preparatai vartojami, kai sergama tulžies pūslės akmenlige, lėtiniu cholecistitu, kepenų ciroze, epideminiu hepatitu. Indų medicinoje ciberžole malšinamas niežulys, gydomas dermatitas, alerginiai bėrimai. Ciberžolė vartojama atsargiai, nedideliais kiekiais.

Kaip atsikratyti streso?

paprastas budas nuo stresoStresas ir vėl  palaužė Jus dėl nuolatinės įtampos darbe? O dabar svarstote, kokiais metodotais atsipalaiduoti, todėl nusprendėte griebtis jogos, pabūti ramybėje, gal net išsivalyti organizmą ir pan. Neprieštaraujame, galbūt tai veiksminga, tačiau truks tikrai ilgai, kol pajusite teigiamą poveikį.
Siūlome jums kur kas greitesnį būdą atsikratyti streso.

Štai planas:

Valgykite džiovintas slyvas. Turėkite džiovinkitų slyvų pakelį savo darbo stalo stalčiuje. Slyvos turi pakankamai magnio, kuris mažina stresą. Slyvos yra puikus energijos šaltinis, kurio dėka išsiskiria laimės hormonas – serotoninas. Tačiau daug jų valgyti irgi negalima, kadangi tai gali paveikti Jūsų svorį.

Turėkite žaisliuką. Be abejo, nesakome, kad dabar turėtumėte įsigyti kelis meškiukus ar lėles. Tiesiog įsigykite JO-JO arba Rubiko kubą ir esant blogam minčių antplūdžiui, leiskite sau nukreipti minti bei kaip vaikystėje – pažaisti. Galbūt skamba ir juokingai, bet tai tikrai veiksminga, kai norite greitai tai nukreipti savo blogų minčių srautą, o ir teigiamų emocijų gausite nemažai.

Apsikabinkite. Apsikabinimai padeda jaustis kur kas pozityviau. Todėl drąsiai apkabinkite ir padėkokite savo artimiesiems, kad jie yra. Taip pat apkabinkite ir kolegas iš darbo, su kuriais gerai sutariate. Visa tai yra tiesiog puiki nuoširdumo išraiška. Aišku, direktoriaus gal nepulkite glėbeščiuoti, bet jei puikiai sutariate – kodėl gi ne?

Giliai kvėpuokite. Susiraskite ramų tylų kampą, užmerkite akis ir stenkitės kuo giliau įkvėpti bei iškvėpti visą orą. Taip pat pasistenkite galvoti tokioje būsenoje minutę ir sugrįžkite jau kur kas žvalesnė.

Juoko terapija. Juokitės, kiek širdis geidžia. Juk juoktis – sveika! Per pertraukėlę pajuokaukite su kolegomis, pasiskaitykite juokingus anekdotus, pažiūrėkite linksmas nuotraukas ir t.t. pan. Darykite tai, kas Jums kelia juoką, o kartu ir nuotaiką.

Pasimankštinkite. Tai galite padaryti tiesiog darbo vietoje. Ištieskite rankas į viršų, kad šiek tiek jaustųsi rankų tempimas. Pakelkite akis nuo kompiuterio ir leiskite joms pailsėti, pasukiokite kaklą, o būtų visai šaunu, jei nukeliautumėte ir iki ten, kur yra veidrodis, ir pasigražintumėte: pasiblizgintumėte lūpas, brūkštelėtumėte šukomis per plaukus ir taip pasijustumėte dar gražesnė. Atminkite, jei Jūs atrodote gerai, Jūs jaučiatės gerai!
Todėl drąsiai sakykite NE stresui, pasinaudodamos šiais keiais patarimais. O juk jau ir pavasaris, todėl stresui visiškai neturi likti vietos.

Triušių ligos

Infekcinės  triušių  ligos  triusiu veisimas
9 infekcinės triušoų ligos, jų gydymas, profilaktika, ligos požymiai.

1 . Listeriozė 

Listeriozė. Sukelia  Listeria  monocytogenes  rūšies  bakterijos . Tai  dažna  graužikų  ir  kitų  gyvulių  liga . Ja  gali  susirgti  galvijai, arkliai, kiaulės , ožkos  ir  žmonės . Ligą  platina  pelės  ir  žiurkės . Šiai  ligai  mažiau  atsparūs  blogai  šeriami  triušiai , jaunikliai , triušingos  patelės. Sveiki triušiai  užsikrečia  per  tiesioginį  kontaktą  su  sergančiais, per  pašarus, vandenį. Dažniausiai  triušiai  serga  žiemą  ir  pavasarį.

Ligos  požymiai:
Pažeidžiama  centrinė  nervų  sistema, triušė  išsimeta, prasideda  tešmens  uždegimas, pakyla  temperatūra. Listeriozė  būna  žaibinė, ūmi, apyūmė, lėtinė  ir  nervinė.

Žaibinė  forma. Ligos  požymių  beveik  nebūna , triušiai  krinta  per  kelias  valandas.
Ūmi  forma. Triušiai  mažai  juda, neėda, temperatūra  pakyla  iki  40  laipsnių  C, kailis  praranda  blizgesį, gyvulys  krinta. Išskrodus  randama  kraujosruvų  gerklėje, plaučiuose, blužnis  tamsi, padidėjusi, joje  ir  kepenyse  yra  segtuko  dydžio  baltų  dėmelių.
Apyūmė  forma. Dažniausiai  serga  triušingos  patelės. Jos  neėda, kailis  praranda  blizgesį, iš  lytinių  organų  teka  rusvos  išskyros, likus  2 – 3  dienoms  iki  atsivedimo  išsimeta  ir  krinta. Nugaišti  gali  ir  staiga. Išskrodus  blužnyje  ir  kepenyse  randama  segtuko  galvutės  dydžio  baltų dėmelių, blužnis  tamsiai  ruda, dvigubai  padidėjusi.
Lėtinė  forma. Taip  pat  dažniausiai  serga  patelės. Jos  prastai  ėda, liesėja, pagaliau  visai  nustoja  ėdusios. Tai  trunka  apie  du  mėnesius.
Triušingos  patelės  triušiukus  atsiveda  anksčiau  laiko  ar  išsimeta. Vaisiai  gali  sudžiūti  gimdoje  ir  negimti. Tokia  triušė  lieka  nevaisinga.
Nervinė  forma. Vystosi  iš  lėto. Iškrypsta  kaklas, galva  nusvyra  į  šoną, triušis  netenka  lygsvaros. Jis  krinta  ant  šono, stengiasi  atsikelti, virsta  ant  nugaros, vėl  ant  šono. Ši  ligos  forma  tęsiasi  kelis  mėnesius, kol  triušis  nugaišta. Gydymas. Veterinarijos  gydytojas  paskiria  antibiotikus, sulfanilamidus, bromo  preparatus.
Profilaktika. Reikia  naikinti  peles, žiurkes, prie  triušių  neleisti  paukščių, gyvulių, pašalinių  žmonių. Listerioze  gali  užsikrėsti  ir  žmonės.
Ypač  imlūs  vaikai. Sergančių  triušių  mėsos  geriau  nevalgyti  arba  ją  virti  ne  mažiau  kaip  2  valandas. Narvai, kuriuose  buvo  sergantys  triušiai, išvalomi  ir  išdeginami  liepsnalempe. Kritę  triušiai, išsimetę  triušiukai  sudeginami  arba  giliai  užkasami, kad  neprieitų  graužikai  ir  neplatintų ligos. Triušidė  išbaltinama  šviežiai  gesintomis  kalkėmis. Infekcinis  laikotarpis  baigiasi  po  2  mėn.  nuo  paskutinio  kritusio  triušio . Visą  šį  laiką atidžiai  stebimi  sveikieji  triušiai .

2. Paratifas

Paratifas. Sukelia  mikrobai. Užkrečiama  per  nešvarius  pašarus  ir  vandenį. Užsikrėtusių  triušių  inkubacinis  periodas  tęsiasi  1 – 3  savaites  ar  ilgiau. Persirgę  triušiai  ilgai  būna  užkrato  nešiotojai. Paratifo  yra  ūmi  ir  lėtinė  forma.
Ūmi  forma. Dažniausiai  serga  1 – 3  mėn.  triušiukai. Jie  pamažu  nustoja  visai  ėsti, tampa  nejudrūs, vangūs, pradeda  viduriuoti  rusvomis, gleivėtomis  išmatomis, vėliau  su  krauju. Serga  2 – 3  dienas  ir  krinta.
Lėtinė  forma. Tęsiasi  ilgai, serga  3 – 6 mėn.  triušiukai. Ligos  požymiai  tokie  patys  kaip  ir  ūmios  formos. Jaunikliai  labai  suliesėję  krinta. Išskrodus  randama  labai  padidėjusi  blužnis, storosiose  ir  aklojoje  žarnose  matyti  daugybė  nuo  aguonos  grūdo  iki  žirnio  dydžio  židinėlių.
Storosios  žarnos, ypač  akloji, pastorėjusios, pasruvusios  krauju. Kepenyse  yra  apmirusio  audinio  židinių. Triušingų  patelių  vaisiai  mumifikuoti.
                              
Gydymas, deja, neefektyvus, todėl  visus  sergančius  triušius  reikia  užmušti  ir  sudeginti.

3. Pastereliozė

Pastereliozė. Dar  vadinama  hemoragine  septicemija, infekciniu  rinitu, užkrečiama  sloga. Sukelia  aplinkoje  labai  paplitęs  mikrobas - pasterela. Jis  randamas  net  sveikuose  triušiuose. Mikrobas  yra  neatsparus, bet  dirvoje  išsilaiko  4  mėn., mėšle – keletą  mėnesių, vandenyje - 18  dienų. Pasterelos  70 – 90 laipsnių C  temperatūroje  žūsta  per  5 – 10 min. Dažniausiai  suserga  blogai  šeriami  ir  prastai  prižiūrimi  įvairaus amžiaus  triušiai. Yra  žaibinė, ūmi, poūmė  ir  lėtinė  ligos  formos.
Žaibinė  forma. Buvęs  sveikas  triušis  randamas  negyvas. Diagnozė  nustatoma  bakteriologinėje  laboratorijoje  tik  skrodus  triušį.
                               
Ūmi  forma. Slaptasis  periodas – 2 – 3  dienos. Serga  suaugę, bet  dažniau  1 – 3  mėn.  triušiukai, ypač  jei  anksčiau  auginti  triušiai  sirgo - pasterelioze.  Nugaišta  65 – 85 %  triušių, liga  labai  greitai  išplinta. Triušiai  suserga  staiga: pakyla  iki  41 – 42 laips. temperatūra, padažnėja kvėpavimas, triušiai  pasidaro  apatiški, čiaudi, iš  šnervių  teka  skystos, vėliau  tirštos, pūlingos, putotos, su  krauju  išskyros. Kvėpavimas karkiantis. Triušis  ima  vemti, viduriuoti. Temperatūra  krinta  iki  33 – 35  laips. temperatūros. Gyvulėlis  nustoja  ėsti, nusilpsta, nepastovi, guli ant  šono.
Poūmė  forma. Tai  plaučių  ir  pleuros  pakenkimai. Triušiai  blogai  ėda, liesėja, ima  sunkiai  kvėpuoti, iš  šnervių  teka  išskyros, plaučiuose  atsiranda  karkalų. Serga  1 – 2  savaites. Išskrodus  krūtinės  ląstoje  randama  rausvo  skysčio, konstatuojamas  plaučių  uždegimas, plaučia  būna  padengti  fibrino  krešuliais.
                               
Lėtinė  forma. Sunkiai  pastebima. Išskyros  iš  šnervių  negausios, jas  triušiai  nusivalo  kojytėmis. Tai  užkrečiama  sloga. Kvėpavimas murkiantis. Triušis  liesėja. Išskyros  iš  nosies  teka  pūlingos, drumstos, gleivėtos. Jos  išdžiūsta, užkemša  šnerves, pablogėja  kvėpavimas.
Pagurklis  visada  šlapias, plaukai  sulipę. Triušis, valydamas  kojomis  pagurklį, pūliais  užkrečia  akis, jos  pradeda  pūliuoti – išsivysto  pūlingas konjunktyvitas  ir  triušiai  dažnai  apanka.
Lėtinė  forma  dažnai  prasideda  plaučių  uždegimais, pleuritais. Triušingos  patelės  krinta  ar  suserga  pieno  liaukų  uždegimu – mastitu.
Po  oda  ar  limfmazgiuose  susiformuoja  pūliniai. Išskrodus  randama  pakitę  inkstai  ir  kepenys, padidėjusi  blužnis, jei  buvo  komplikacijų, - skysčio  plaučių  ertmėje. Žindukliai  pasterelioze  neserga, bet  nujjunkyti  triušiukai  šiek  tiek  nusilpsta  ir  gali  užsikrėsti. Ypač  pavojingi  suaugę suaugę  sveiki  triušiai – užkrato  nešiotojai. Norint  išsiaiškinti, kurie  triušiai  platina  ligą, į  šnerves  jiems  lašinama  0,2  ml  0,1 – 0,2 %  vandeninio  briliantinės  žalumos  skiedinio. Pastereliozės  nešiotojams  iš  šnervių  ima  tekėti  pūlingas  skystis, o  sveikiems – ne.
Gydymas. Du  kartus  per  dieną  po  oda  leidžiama  0,2 – 0,5 ml  gentamicino  arba  20  mg/kg  oksitetraciklino. Triušiai  išgyja  per  2 – 3 dienas. Iki  40  dienų  jauniklius  nuo  pastereliozės  apsaugo  antihemoraginis  septicemijos  serumas, po  4  ml/kg  kartą  per  savaitę. Vyresni triušiai  vakcinuojami. Sergančių  triušių, jų  skerdienos  negalima  parduoti  ir  išvežti  be  veterinarijos  gydytojo  leidimo.

4. Infekcinis  stomatitas

Infekcinis  stomatitas. Dar  vadinamas  ” šlapiuoju  snukeliu “. Sukelia  filtruojamas  virusas, kuris  yra  neatsparus  išoriniams  veiksniams.
Kitiems  gyvuliams  ši  liga  nepavojinga, žmonės  ja  neapsikrečia. Dažniau  serga  nuo  20  dienų  iki  3  mėn.  triušiukai, kai  staiga  pakinta  aplinkos temperatūra, būna  drėgna, viename  narve  laikoma  daug  triušių, nepalankios  sąlygos, nesilaikoma  šėrimo  taisyklių. Suaugę  triušiai  serga retai. Triušiukai  užsikrečia  per  įdrėskimus  gerklėje, burnos  gleivinėje, lūpose, liežuvyje. Sergančius  šerkite  minkštais  pašarais: jauna  žole, virtom  bulvėm  su  sėlenomis, rūgusiu  pienu. Liga  plinta  greitai, krinta  30 – 40  proc.  triušių.
Susirgęs  triušis  labai  seilėjasi, kartais  viduriuoja, burnos  gleivinėje, ant  liežuvio  atsiranda  mažų  žaizdelių, paraudimų. Nuo  gausaus seilėjimosi  sušlampa  pagurklio  plaukai. Tai  būdingas  stomatito  požymis. Triušiai  sunkiai  kramto  pašarą, liesėja  ir  po  5 – 7  dienų  nugaišta.
Gydymas. Specifinio  gydymo  nėra . Bet  laiku  gydomi  triušiukai  per  2 – 3  dienas  pasveiksta. Lūpos  ir  gerklė  tepama  2  proc.  mėlynojo akmenėlio  vandeniniu, 1 : 1000  kalio  permanganato  ar  2  proc. vario  sulfato  vandeniniu  tirpalu, į  burną  1 – 2  kartus  per  dieną  beriama po  20 mg  biomicino , po  200  mg/kg  sulfadimezino  ar  streptocido.

5. Septikopiemija

 Septikopiemija. Sukelia  stafilokokai, pasterelos. Tai  kraujo  užkrėtimas. Ką  tik  atvesti  triušiukai  užsikrečia  nuo  mastitu  sergančios triušės  ar  šėriko  rankų  pūlinių, gali  būti  ir  kitos  priežastys. Triušiukams  ant  letenėlių, galvos, pilvo  atsiranda  smulkių  pūlinių, kurie  didėja ir  po  3 – 6  dienų  triušiukai  nuo  kraujo  užkrėtimo  krinta. Likę  gyvi  blogai  auga, nesivysto.
Gydymo  kol  kas  nėra. Triušiukai  ir  mastitu  serganti  triušė  užmušami.

6. Tešmens  uždegimas – mastitas.

Tešmens  uždegimas – mastitas. Sukelia  mikrobai – stafilokokai , streptokokai , pasterelos , kurie  patenka  į  tešmenį  pro  spenelių  žaizdas  ar kraują. Triušės  mastitu  suserga  tuoj  po  atsivedimo: speneliai  ir  pieno  liaukos  patinsta, parausta, pasidaro  skausmingos. Po  savaitės  piene atsiranda  pūlių. Patelės  ima  mažai  ėsti, liesėja, pasidaro  nejudrios, užtrūksta. Jei  liga  užsitęsia, ant  tešmens  atsiranda  pūlinių, kuriems pratrūkus  teka  tiršti, balzgani  pūliai. Užgijus  vieniems, atsiranda  kiti, ir  taip  tęsiasi  kelis  mėnesius.
Gydymas. Dvi  dienas  į  tešmenį  švirkščiamas  penicilinas, po  5000 – 6000 TV  3  kartus  per  dieną. Ant  snukio  5  dienas  3  kartus  per dieną  beriama  po  0,2 – 0,3 g  streptocido. Tešmuo  patepamas  ichtioliu.

7. Konjunktyvitas

                           
Konjunktyvitas. Pūlingas  vokų  gleivinės  uždegimas . Sukelia  pūlių  bakterijos – stafilokokai , pasterelos .Dažniau  serga  jauni  triušiukai.
Parausta  akių  gleivinė, akys  ašaroja, vėliau  pūliuoja. Vokai  sulimpa, ragena  padrumzlėja  ir  rtiušiukai  apanka.
Gydymas. Akys  plaunamos  1 : 1000  rivanolio  skiediniu  ar  2 – 4  proc. boro  rūgšties  tirpalu. Į  burną  4 – 5  dienas  beriama  po  0,1 g  baltojo  streptocido. Į  akis  lašinamas  penicilinas.

8. Letenėlių  opos

 Letenėlių  opos. Sukelia  stafilokokas. Serga  suaugę  triušiai. Letenėlių  padukai  parausta, patinsta, nuplinka  plaukai, susiformuoja  pūliniai, atsiveria  ilgai  negyjančios  žaizdos. Gali  sutinti  kojos. Triušiai  trypčioja  nuo  vienos  ant  kitos  kojos. Sunkiais  ligos  atvejais  krinta, bet  kartais  ji  tęsiasi  daugelį  mėnesių.
Gydymas. Išvalius  pūlius  opos  patepamos  5  proc.  spiritiniu  pioktanino  skiediniu. Į  raumenis  3  kartus  per  dieną  suleidžiama  50 000  -  60 000 TV  penicilino. Po  oda  sušvirkščiama  2  ml/kg  antistafilokokinio  serumo.

9. Aspergiliozė

                   
Aspergiliozė. Sukelia  plačiai  paplitęs  aplinkoje  grybelis. Jo  sporų  yra  priplėkusiame  šiene, šiauduose. Grybelis  pro  kvėpavimo  takus patenka  į  plaučius, juos  ardo, pasunkėja  kvėpavimas. Triušiai  liesėja. Grybelis  triušio  organizme  išskiria  toksinus (nuodus), todėl  prisideda ir  plaučių  uždegimas. Išskrodus  plaučiuose  randama  daug  iki  žirnio  dydžio  gelsvai  pilkšvų  židinių. Jų  yra  bronchuose  ir  trachėjoje.
Gydymas. Du  kartus  per  dieną  į  burną  suberiama  0,1 – 0,2  g  norsulfazolio  arba  į  raumenis  sušvirkščiama  po  20 000  -  30 000  TV penicilino. Gydymas  efektyvus  tik  ligos  pradžioje. Profilaktika – šerti  nesupelėjusiu  šienu  ir  kreikti  kokybiškais  šiaudais.

Plaukų priežiūra vasarą

Žmogaus plaukuotoje galvos dalyje yra apie 90 – 140 tūkst. plaukų. Kiekvienas mūsų plaukas įmautas į “apsauginį rūbą”, “susiūtą” iš smulkiausių žvynelių, kurie tarp savęs jungiasi keratinais. Šie vadinamieji struktūriniai baltymai ir kitos sudedamosios dalys maitina plaukus, suteikia jiems blizgesio. Būnant saulėje UV (ultravioletiniai spinguliai) bei infraraudonieji spinduliai naikina šią plauko apsaugą.
Paveikti saulės plaukai praranda spalvą, blizgesį, plonėja, lūžinėja. Todėl vasaros plaukų priežiūros priemonėse būtinai turi būti keramidų ir keratinų. Šios medžiagos, giliai prasiskverbusios į plaukus, atnaujina plauko struktūrinį vientisumą, iš naujo suteikdamos gyvybingumo.
Jūros druska taip pat kenkia plaukams. Nors jūros druska turi ir gydomąjį poveikį, tačiau tik nedidelės koncentracijos ir neužteršta pakrantės vandenų.
Kenkia ir vėjelis, kad ir šiltas vasarinis. Jis vis tiek džiovina odą, pažeidžia jos apsauginį sluoksnį.
Plaukams reikia nuolatinės priežiūros. Todėl patartina į kelionę pasiimti visas būtinas plaukų priežiūros priemonės. Juk nežinia, ar svečioje šalyje rasite jūsų plaukams tinkamų šampūnų, balzamų ir t.t.
Vasarą nepatariama daryti cheminio sušukavimo, nes tai dar labiau pažeis plaukus. Dažyti plaukus taip pat reikėtų prieš keletą savaičių iki išvykimo kelionėn.

Patarimai atostogaujant:

* Po kiekvieno maudymosi, nesvarbu – baseine ar jūroje, būtinai išskalaukite galvą, kad būtų pašalintos jūros druskos, smėlis ir chloras. Po to vėl galima papurkšti purškiklio;
* Kadangi drėgni plaukai, labiau pažeidžiami, šukuoti juos reikia atsargiai, retomis šukomis, o jeigu plaukai ilgi, – geriau šepečiu su natūraliais šeriais. Pradedame šukuoti nuo plaukų galiukų. Vasarą pasistenkite rečiau naudoti plaukų džiovintuvą, nes karštas oras žeidžia plaukus;
* Jeigu plaukai buvo šviesinami arba apie pusę jų – žili, rūpintis jais reikia dar labiau, nes tokie plaukai beveik neturi natūralaus pigmento, kuris šiek tiek apsaugo plauko struktūrą nuo UV (ultravioletinių spindulių).
* Nešiokite galvos apdangalus. Tačiau skarelės, skrybėlaitės turi būti iš natūralių medžiagų, nespausti plaukų, lengvai praleisti orą, kad galvos oda kvėpuotų;
* Po saulės vonių patariame naudoti regeneruojamuosius ir maitinamuosiu plaukų aliejus, serumus, kaukes.

Grįžus iš atostogų: 

* Nukirpti išsišakojusius saulės pažeistus plaukų galiukus;
* Naudinga trenkant galvą vietoje vandens naudoti vaistažolių – ramunėlių, lakišiaus, dilgėlių – nuovirus.

Stevija

Stevija (Stevia rebaudiana)

Stevija – pats saldžiausias planetos augalas. Jos lapai 10 – 15 kartų saldesni už paprastą cukrų. O saldumo paslaptis – augale esanti medžiaga – steviozidas. Grynas steviozidas saldesnis už cukrų 300 kartų, tačiau, skirtingai nei cukrus, yra labai nekaloringas, nedidina kliukozės kiekio kraujyje.
Pasaulyje setvija naudojama ne tik kaip natūralus cukraus pakaitalas. Augalas ir jo pagrindu paruošti preparatai turi uždegimą slopinančių, imuninę sistemą stiprinančių, antistresinių, antianeminių savybių, apsaugo nuo hepatito (kepenų uždegimo), neutralizuoja ir šalina toksinus, normalizuoja kraujo cirkuliaciją, stabilizuoja arterinį kraujo spaudimą, stimuliuoja virškinimo organų ir šlapimo bei šalinimo sistemos darbą, normalizuoja angliavandenių, baltymų ir lipidų apykaitą, mažina MTL (“blogojo” cholesterolio) kiekį kraujyje, net turi naviką stabdančių savybių.
Setvija gydo cukrinį diabetą, arterinę hypertenziją, stenokardiją, išeminę ligą, aterosklerozę, ėduonį, paradontozę, nutukimą, virškinamojo trakto ligas, miego ir atminties sutrikimus, seborėją, dermatitus, egzemas, spuogus, alergines ligas ir kt.
Naudojamos šios setvijos vaistų formos: švieži lapai (saldžiausi jie būna augalo žydėjimo metu, tačiau galima vartoti ir viso augimo metu), džiovinti lapų milteliai (džiovinti lapai susmulkinti į miltelius; 2 valgomieji šaukštai miltelių atstoja 1 stiklinę cukraus), lapų užpilas, arbata, ekstraktas (namuose galima pasigaminti vandeninį arba spiritinį ekstraktą).

Vaistinė Svilarožė

Vaistinė svilarožė (ALTHAEA OFFICINALIS)

Vaistinė svilarožė – dedešvinių šeimos daugiametis žolinis augalas. Šio tankiakerio augalo aukštis 60 – 120 cm. Šviesiai rožiniai 3 – 5 cm pločio žiedai susitelkę glaudžiomis kekėmis. Augalas apaugęs švelniais plaukeliais. Išoriniai taurėlapiai ties pagrindu suaugę, o vainiklapiai priekyje užlinkę. Šaknys gali siekti 50 cm. Žydi liepos – rugsėjo mėnesiais. Vaistinė svilarožė auga drėgnose vietose. Labiau mėgsta molingas sūrias žemes.
Svilarožės auginimas? Pavasarį nusipirkę jaunų augalų pasodinkite. Dirvą patręškite kompostu ir organinėmis trąšomis. Net sausros metu daug laistant ir dažnai purenant dirvožemį šis augalas bujoja. Svilarožei skirkite daugiau vietos, nes ji – išsikerojantis augalas.

Jau nuo seniausių laikų svilarožė žinoma kaip gydomasis augalas. Jos lotyniškas pavadinimas althe, reiškia “gydyti”. Šaknys yra pagrindinė vaistinė žaliava. Liaudies medicina taip pat vartoja šio augalo lapus ir žiedus. Iš šių žaliavų pagaminta arbata stiprina imuninę sistemą ir slopina gerklės bei ryklės uždegimus. Taip pat padeda nuo skrandžio ar žarnyno gleivinės uždegimo. Arbata su medumi yra pagalba nuo kosulio. Taipogi vaistine svilarože galima gydyti odos ligas.

Parketo klojimas

Plaukiojančio parketo klojimas

Plaukiojančio parketo klojimas puiki ir nebrangi alternatyva, atnaujinti namų būst0 grindis. Tai nera sudėtinga ir nereikia jokių specialių įgūdžių, kiekvienas būsto savininkas gali tai padaryti pats.
Parketą galima kloti tiek ant esamų grindų, pavyzdžui medinių, tiek ir ant pliko betono.

Svarbu! Parketo danga turi vieną ypatybę: klojant būtina palikti 10 – 15 mm plyšį tarp grindų ir sienų, kuris paslepiamas po grindjuoste. Tarpas reikalingas, nes naujos grindys dažnai plečiasi t.y. “vaikšto”.
Tai pat būtina kruopščiai nuvalyti esamų grindų paviršių, kad nebūtų nešvarumo, kurie įtakotų parketo plokščių klojimui, neatsirastu nepageidaujamų nelygumų.

Ko mums reikės?

1) Plaukiojančių parketo plokščių (kurias galite įsigyti specializuotose statybinių medžiagų parduotuvės, žinoma prieš pirkdami jas pasiskaičiuokite kambario “kvadratūra”, kuriame klosite parketlentes).
2) Porolono (kurį klosite po parketlentėm, kuri bus kaip izoliacine medžiaga tiek garsui, tiek šilumai)
3)  Grindjuosčių (paslėpti ir apipavidalinti tarpą tarp grindų ir sienos)
4) Pjūkliuko (nupjauti, sutrumpinti, apkarpyti parketą pagal poreikius)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Triušių kailių išdirbimas

triusiu kailisNamuose  galima  išdirbti  nedidelių  gyvulėlių, pavyzdžiui, triušių, kailiukus. Išdirbimui  tinka  tik  žiemą  užmušt   triušių  kailiukai.
Pirmiausia  reikia  išmokti  nudirti  kailiuką. Užmuštas  gyvulėlis  pakabinamas  už  užpakalinių  kojų , kad  kraujas  tekėtų pro  nosį  ir  akiduobes , nepatekdamas  ant  kailiuko . Dirbti  pradedama  nuo  priekinių  letenėlių , kurios  apipjaunamos  aplinkui.
Paskui  kailiukas  pjaunamas  nuo  pauodegio  aukštyn  vidine  abiejų  šlaunų  puse. Nudyrus  nuo  šlaunų  ir  uodegos, kailiuką belieka  nutraukti  kaip  pirštinę.
Nudirtą  kailiuką  reikia  džiovinti  gerai  vėdinamoje  patalpoje, apsaugotoje  nuo  lietaus  ir  saulės  spindulių. Kailiukas išverčiamas  plauku  į  vidų  ir  užtempiamas  ant  atatinkamo  formato  lentos  arba  ant  specialiai  pasigaminto  ištemptuvo.
Patalpoje, kurioje  džiovinami  kailiukai, neturi  būti  kandžių  ir  pelių.
Kailiuką  galima  džiovinti  ir  kitaip: perpjauti  išilgai  papilvės  ir  gerai  ištempus (plauku  žemyn)  prikalti  mažom vinutėmis  prie  lygios  lentos.
Išdžiūvusį  kailiuką  reikia  suminkštinti: pamirkyti  parą  15 – 20  laipsnių  temperatūros  vandenyje . 1  kilogramui  kailiukų reikia  1  litro  vandens. Nuo  suminkštėjusio  kailio  reikia  nugramdyti  mėsgalius  ir  riebalus.Gramdyti  geriausia  neaštriu  peiliu  arba  lenkena . Kailiukas  turi  būti  gerai  ištemptas  ant  lentos  arba  trinkos. Gramdyti reikia  labai  atsargiai – nesupjaustyti  kailiuko . Nugramdytą  kailiuką  reikia  dar  pamirkyti  24  valandas  ir  apžiūrėjus  pašalinti likusias  plėves.
Vienam  litrui  tirpalo  reikia  litre  vandens  ištirpinti  40 g  valgomosios  druskos  ir  po  0,5  ml  pieno  rūgšties , skruzdžių rūgšties  ir  formalino. Šis  tirpalas  naudojamas  antram  mirkymui.
Tada  kailiukai  rauginami . Parauginti  tirpale  kailiukai  ir  odos  bus  stipresni  ir  patvaresni . Litrui  tirpalo  reikia  60 g valgomosios  druskos, 0,5  ml  skruzdžių  rūgšties, 2  ml  koncentruotos  sieros  rūgšties, 1  ml  acto  rūgšties. Tirpalo  temperatūra turi  būti  22  laipsniai  C.  Ruošiant  tirpalą, pirmiausia  ištirpinama  druska, o  paskui  nedidelėmis  porcijomis  pilamos  rūgštys.
Kailiukai  mirkomi  2  paras (  tirpalą  reikia  kasdien  po  4 – 5  kartus  pamaišyti ) . Didesni  kailiai  mirkomi  ilgiau. Po  keli   parų  kailiai  išimami  iš  tirpalo, ištempiami  ant  lentos  ir  lenkena  (dalgio  formos  peiliu)  nusunkiamas  iš  jų  vanduo. Nusunkta  oda  geriau  įgeria  cheminius  reagentus. Senasis  tirpalas  pakeičiamas  šviežiu.
Raugintą  kailiuką  reikia  ištepti  riebaline  emulsija. Vienam  triušio  kailiukui  suvartojama  0 ,3 – 0 ,5  litro  emulsijos. Emulsija  šepečiu  arba  skudurėliu  įtrinama  į  vidinę  kailiuko  pusę , kailiukas  sulenkiamas  įtrintąja  puse  į  vidų  ir  taip  palaikomas 2  valandas, kad  emulsija  gerai  įsigertų. Paskui  kailiukas  ištempiamas  įtrintąja  puse  į  viršų  ir  džiovinamas  sausoje  patalpoje, esant  30 – 35  laips. C  temperatūrai.
Išdžiūvę  kailiukai  apie  3  valandas  sukami  rotaciniame  būgne  kartu  su  kietosios  medienos  pjuvenomis. Paskui  kailiukai  vėl  gramdomi. Kad  būtų  elastingesni, neaštriu  peiliu  tampomi  skersai.
Nugramdyti, ištempti  ir  ištampyti  kailiukai  dar  2  valandas  sukami  rotaciniame  būgne  kartu  su  benzine  išmirkytomis pjuvenomis. Baigiant  išdirbti, reikia  kailiukus  nuspausti  neaštriu  peiliu  skersai  ir  išilgai.

Tinkamai  išdirbtas  kailiukas  yra  minkštas, gerai  ir  ilgai  dėvimas. Geriausiai  išdirbami  kailių  fabrikuose , kur  taikoma šiuolaikinė  technologija. Patyrę  kailiadirbiai  taip  pat  juos  tinkamai  išdirba. Yra  keletas  būdų, kaip  galima  patiems  išdirbti kailiuką. Džiovintas  kailiukas  mirkomas , kasdien  keičiant  vandenį , kol  visai  suminkštėja , sūdytas – kol  kailyje  nelieka  druskos.
Tik  ką  nuluptas kailis  nemirkomas. Į  medinį , emaliuotą  ar  plastmasinį  indą  paruošiamas  toks  tirpalas: litras  vandens, 12 – 15  kubinių cm  koncentruotos  acto  rūgšties, 50  g  druskos. Tokio  tirpalo  reikia  4  kartus  daugiau  nei  sveria  kailiukai. Pamerkti  į  tirpalą  jie laikomi  2 – 3  dienas, keletą  kartų  pagaliuku  pamaišomi. Kitas  tirpalas: litras  vandens , 5  kubiniai  cm  100 %  sieros  rūgšties  ir 50 g  druskos . Tame  tirpale  kailiukai, vis  pamaišant, mirkomi  12  valandų. Išmirkyti  nuvarvinami  ir  po  1 – 2  dienų  rauginami.
Rauginimo  tirpalas : litras  šalto  vandens, 70 g  alūno, 50 g  druskos. Galima  vietoj  alūno  įdėti  gluosnio  žievės, šakelių, kurios pirmiau  kibire  užpilamos  vandeniu, užvirinamos  ir  ataušęs  skystis  nupilamas. Vienam  litrui  skysčio  pridedama  po  50 g  druskos. Kailiukai  mirkomi  2  paras.  Alūno  tirpale – 12  valandų.
Raugo  gaminama  dešimčiai  kailiukų  5  litrai. Išraugintų  kailiukų  poodį  reikia  sutepti  šiuo  skysčiu: į  litrą  verdančio vandens  įdedama  ketvirtadalis  ūkiško  muilo  ir  įpilama  kiaulės  ar  žuvies  taukų, 10 – 20  kubinių cm  amoniako . Ištepti  kailiukai išdžiovinami  ir  ant  stalo  briaunos  trinami, lyginami, kol  suminkštėja, pabąla. Švitriniu  popieriumi  nuvalomas  poodis, ir  kailiukai  plaunami  su  šepečiu  šiltame  vandenyje, naudojamos  vilnai  skalbti  tinkamos  skalbimo  priemonės. Kailiukai  džiovinami ištempti  ant  ištemptuvo  plaukais  į  viršų. Išdžiūvę  laikomi  dėžėse, saugomi  nuo  kandžių, graužikų, kailiagraužių.

Kviečių želmenų auginimas namuose

Kviečių želmenys – yra natūralių vitaminų šaltinis. Vartojant jas puikus ir lengvas būdas susitiprinti organizmo imunitetą ir sureguliuoti sveikatos sutrikimus. Tai vis populiarėjantis
Šviežios, ka tik išpaustos kviečių želmenų sultyse gausu chlorofilo, enzimų, vitaminų A, B, B12, C, E, K, amino rūgščių, mineralų, daugiau nei 90 žmogui reikalingų mikroelementų. Tai pat gausu folinės rūgšties, kalcio, kalio, geležies, magnio, fosforo, natrio, cinko.

Tai vis labiau populiarėjantis visame pasaulyje, taip pat ir lietuvoje tarp sveikai gyvenančių žmonių maisto papildas kasdienai. Kuris praturtina maisto racioną.
Jų galima nusipirkti daugelyje sveiko maisto parduotuvių. Bet želmenis nesunku užauginti ir namų sąlygomis.

Trumpai tai ir aptarsime šiame straipsnyje

Kviečių želmenų auginimas?

Taigi kaip jau minėjome, želmenis užauginti yra labai lengva, reikia tik keleto smulkmenėlių:

1) kviečių daigų (jų galite nusipirkti daugelyje sveiko maisto parduotuvėse) ;
2) vazonėlio (net jei neturite vazonėlio, nesijaudinkite, tam galite panaudoti net ir kiaušinių dėklą);
3) dirvožemio;
4) vandens

Indas auginimui. Indą, kuriame auginsite želmenis, galite pasirinkti patį ivairiausią, gėlių vazonėlį, kibirėlį, kiaušinių dėklą, dubenėlį. Netgi radus paprasta indelį, jį galite pagražinti paprasta dekoracija (žiūrėti paveikslėlyje). Tokius indus su želmenim galite naudoti net ir kaip namų dekoracija, pagyvinti namų palanges ar virtuvę.

Dirvožemis. Kai jau išsirinkote indelį kuriame auginsite, pripildykite jį dirvožemiu, jo nereikia daug užtenka 3 – 5 cm, šaknim augti.

Sėklos. Pamirkykite  sėklas vandenuje per naktį. Tada tolygiai paberkite sėklas į indelį.

Vanduo. Sudrėkinkite žemę (geriausiai tiktų purkštuvas) ir uždenkite kitu padėklu ar dangčiu. Po dangčiu kviečiams būna drėgna, šilta ir tamsu.  Po 2 dienų nuimkite dangtį, sudrėkinkite grūdus ir padėkite padėklą netiesioginėje saulės šviesoje.  Kai kviečius išnešite į šviesą, juos reikės kasdien drėkinti. Pasistenkite žemės nepaversti šlapia koše, nei sausu dirvonu.

Štai kaip atrodo kviečių želmenys po 4 dienų.

Vartoti sultims, galite kai želmenų ilgis pasiekia 15 – 25 cm. Tai maždaug per 6 – 12 dienų.

Paprastasis kmynas

Kmynų auginimas

Kmynai žydi gegužės pabaigoje – birželio pirmojoje pusėje, o vaisiai sunoksta birželio – liepos mėn. Kmynai auga pakelėse, pievose, soduose, šlaituose.
Sėkite kmynus gegužės mėn. priemolio dirvoje, kur priešsėlis buvo patręštas mėšlu, į gerai supurentą, išlygintą dirvą, 50 – 60 cm tarpueiliais. Griovelių gylis gali būti 2 – 3 cm. Jei pakanka drėgmės, kmynai sudygsta per 15 – 20 dienų. Pirmaisiais auginimo metais išauga tik lapų skrotelė. Tretiesiems metams augalai paliekami tik tada, kai antraisiais pusė jų nederėjo. Jau 3 – 4 metų kmynų sėklos būna nedaigios, todėl prieš sėją reikia pasitikrinti sėklų daigumą.
Vaistams vartojami kmynų vaisiai. Kmynus rinkite liepos mėnesio pradžioje, kol dar ne visos sėklos parudavusios. Derlių imkite anksti rytą, kol nenukrito rasa. Riškite į pėdelius, pakabinkite arba laisvai paskleiskite ant paklodės gerai vėdinamoje, apie 25 C temperatūros, patalpoje.
Išdžiovinta žaliava yra aštraus malonaus skonio ir stipraus aromatingo kvapo. Kmyno sėklos, laikomos gerai uždarytuose induose, nepraranda vertės 2 – 3 metus.
Kmynų vaisiuose yra eterinio aliejaus (3 – 7 %), kuris yra svarbiausia veiklioji medžiaga.

Kmynų kenkėjai

Graikinis riešutmedis

Graikinis riešutmedis (Junglans regia L.)

Graikinis riešutmedis – geriausiai žinomas pasaulyje iš 50 riešutmedžio augalų, yra išvesta daug jo veislių ir formų. Savaime šis augalas auga Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, pietiniuose Balkanuose, Himalajuose, Pietų Kinijoje.
Lietuva – vienas iš šiauriausių Žemės kampelių, kur auginamas graikinis riešutmedis. Tiesa, jis auginamas ir Latvijoje, bei Estijoje, bet ten jis kasmet apšąla ir nedera.
Graikinis riešutmedis – šviesiamėgis medis, užaugantis iki 15 – 30 m aukščio, turintis galingą lają, augantis bei derantis iki 300 – 400 metų. Vaisiai su žaliu apyvaisiu ir rudu kevalu, viduje esanti sėkla raukšlėta, primena žmogaus smegenis.

Graikinio riešutmedžio dauginimas

Geriausia sėti šviežiai surinktus riešutus, geriausias sėjos metas – ruduo, spalio – lapkričio mėn. Sėjama į 8 – 10 cm gylio vagutes ar duobeles. Daigai žemės paviršiuje pasirodo gegužės mėn. Pirmaisiais metais sėjinukai auga gana lėtai, vėliau jie auga sparčiai ir trimečiai būna jau 1,5 – 2 m aukščio.

Graikinio riešutmedžio sodinimas

Į nuolatinę vietą sėjinukai arba skiepyti medeliai sodinami 2 – 3 auginimo metais derlingoje dirvoje. Prieš sodinant į sodinimui paruoštas duobės dugną primetama skaldos, plytų, statybinių duženų, riedulių ar kito balasto, kuris trukdytų liemeninei šakniai augti, skatintų šoninių šaknų (maitintojų) vystymąsi. Ant primesto balasto pilama perpuvusio mėšlo arba mėšlo ir kompostinės žemės mišinio (1:2).

Graikinio riešutmedžio derėjimas

Sėjinukai pradeda derėti 8 – 12 metais ir dera kasmet (jei neapšąla), gausiau kas 2 – 3 metai. Graikiniai riešutmedžiai žydi gegužės mėnesį, vaisius sunokina rugpjūčio – rugsėjo mėnesį. Prinokusius riešutus reikia padžiovinti pavėsyje ar džiovykloje, bet ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje, tuomet pranyksta kartumas.

Keletas faktų apie riešutmedžio vaisius

Šviežiuose riešutų branduoliuose susikaupia 20 – 25 % baltymų (gerokai daugiau nei kviečių grūduose), juose yra dauguma amino rūgščių, iki 74 % riebalų, iki 19 – 21 % angliavandenių. Be to, branduoliuose yra A, C, E, P ir B grupės vitaminų, žmogaus organizme nesintetinamų rūgščių
Pastebėta, kad šalia graikinio riešutmedžio neskraido uodai (turbūt juos atbaido specifinis lapų skleidžiamas aromatas), todėl norintys užsitikrinti ramų mieg be uodų sodina riešutmedžius šalia namų.

Margalapės aktinidijos

Aktinidija (Actinidia Lindl.)

Aktinidija – daugiamečiai vijokliniai augalai, Lietuvoje auginami jau per šimtą metų. Iš beveik 40 aktinidijų genties rūši tik margalapė yra atspariausia šalčiams, gerai auga ir Lietuvoje.
Aktinidijos pirmiausia paplito dėl savo dekoratyvumo: jos sparčiai auga, tinka pavėsinėms, neišvaizdžioms sienoms ir tvoroms apželdinti.
Ypač dekoratyvi yra margalapė aktinidija. Dalis šios rūšies augalų lapų būna margi – trijų spalvų: žalios, baltos ir rožinės. Labiau margi augantys saulėtose vietose, taip pat vyriškieji augalai.
Margalapių aktinidijų uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo. Augalai žydėti pradeda gegužės pradžioje.
Labiausiai vertinama aktinidijų savybė – išskirtinis didelis vitamino C kiekis. Aktinidijų veislių uogos, noksta nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Be to, jos dar ir skleidžia itin malonų aromatą, sukaupia didelius askorbo rūgšties, chlorofilų kiekius.
Margalapes aktinidijas prižiūrėti ir auginti yra nesudėtinga – jos labai atsparios žiemą, neserga grybinėmis ligomis, jų nepuola kenkėjai. Gali būti sodinamos pusiau užpavėsintose vietose.
Aktinidijų genėjimas…

Ausų uždegimas

Ausų uždegimo gydymas liaudies medicina

Ėmus skaudėti ausis, greitai numalšins skausmą priemonės iš gamtos.

Štai keletas receptų gydyti ausų uždegimą:

* Į ausis įkišti tamponus, suvilgytus svogūnų sultyse.
* Saują bruknių lapų užpilkite stikline verdančio vandens. 30 – 60 min. palaukite, perkoškite. Gerkite 2 – 3 kartus per dieną, prieš valgį ir po jo.
* 1 – 2 česnakų galvutes smulkiai supjaustykite, suberkite į stiklinį indą ir nuolat maišant užpilkite 3/4 stiklinės gryno alyvų aliejaus. Indą sandariai uždenkite ir  10 dienų palaikykite saulėtoje vietoje. 2 – 3 kartus per dieną gerai suplakite. Po to antpilą perkoškite, įlašinkite 2 – 3 lašus eukalipto aliejaus arba glicerino, supilkite į tamsaus stiklo butelį ir laikykite šaldytuve. Tinka naudoti ir vaikams, ir suaugusiems.
* Skaudant ausiai rekomenduojama smulkiai sutarkuoti 100 g raudonųjų burokėlių, užpilti 200 g vandens, įdėti šaukštą medaus, uždengti ir pavirinti 15 min. Gautame nuovire pamirkyti vatos tamponą ir uždėti aplink skaudamą ausį.
* Šaukštą kadagio uogų užplikykite stikline karšto vandens ir pavirinkite 5 min, ant silpnos ugnies. Palaikykite 2 val., perkoškite. Į abi ausis įkiškite antpile sumirkytus ir nuspaustus vatos gumuliukus. Laikykite 20 – 30 min. Antpilas malšina skausmą ir gelbsti nuo uždegimo.

Nudegimai. Nudegimų gydymas

Nudegimas – tai odos, ar gilesnių audinių pažeidimas, kurį sukelia šilumos, cheminių medžiagų, elektros srovės ar radiacijos poveikis.
Nudegimo sunkumas priklauso nuo nudegusio ploto ir vietos, pagal kuriuos nustatomas nudegimo laipsnis.
Pažeidimai skirstomi į tris laipsnius. Pagal sudetingumą nuo vieno iki trijų.
Šiame straipsnyje apžvelgsime liaudies medicinoje naudojamus būdus nudegimams gydyti. Gydymui dažniausiai naudojama buityje sutinkami produktai, taigi įvykus nelaimei, pirmąją pagalbą galite suteikti būdami namuose.

Kaip gydyti nudegimus?

Taigi liaudies medicinoje, dažniausiai sutinkami patarimai gydant įvairius nudegimus:
* Tarkuotų žalių obuolių košele gydomi nudegimai, nušalimai, opos.
* Vištos kiaušinius virkite 40 min., išimkite trynius ir juos susmulkinkite. Kaitinkite keptuvėje (be aliejaus) nustatę mažą kaitrą, maišydami 40 minučių. Vėliau išspauskite iš jų skystį ir tepkite  juo nudegintas vietas.
* Veiksminga priemone gydant nudegimus laikomas šviežias šlapimas. Pažeistą vietą reikia tuoj pat sdrėkinti šlapimu ir leisti savaime išdžiūti.
* Nuo nudegimų ir iššutimų: juodojų serbentų uogas nuplikykite verdančiu vandeniu ir sutrinkite į košelę. Į ją įdėkite šaukštą džiovintų smulkiai sutrintų vaistinės medetkos žiedų. Tepkite košele iššutusius tarpupirščius arba nudegimus ir laikykite 2 valandas.
* Gydymui tinka riešutų aliejus, sumaišytas su kiaušinio baltymu.
* Vienodas dalis nuplautų, susmulkintų drebulės pumpurų ir aliejaus supilkite į indą ir savaitę laikykite šiltoje vietoje, retkarčiais pamaišant. Prieš vartojimą tepalą pašildykite iki 60 – 70 C temperatūros ir nukoškite. Supilkite į tamsų indą ir laikykite šaltoje vietoje. Tepalu gydomos nudegintos odos vietos, furunkulai, egzemos.
* 2 šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilkyte 2 stiklinėmis verdančio vandens ir 15 – 20 min. pavirti. Dar karštą užpilą perkoškite ir atvėsinkite. Užpilu suvilgykite drobės gabalą ir kasdien dėkite ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas – 4 -5 dienos.
* Nudegimai, opos ir žaizdos gydomos paprastosios jonažolės nuoviru. Šaukštą išdžiūvusių jonažolių užplikykite stikline verdančio vandens ir virinkite 10 minučių arba 2 valandas laikykite termose. 2 kartus per dieną dėkite nuoviru suvilgytus tvarščius.
* Ilgai negyjančias žaizdas ir nudegimus veiksmingai gydo jonažolių aliejus. Jis gaminamas taip: sumaišykite litrą aliejaus, 0,5 l baltojo vyno ir 500 g šviežių jonažolės žiedų su lapais, laikykite 3 dienas. Vyną garinkite 2 valandas kaitindami ant silpnoos ugnies. Jonažolės aliejaus tvarsčius per dienas keiskite kas 2 valandas.
* Nudegusią vietą tuoj pat sudrėkinkite šaltu vandeniu, apibarstykite geriamąja soda ir apriškite.
* Nuskustas ir kruopščiai nuplautas bulves smulkiai sutarkuokit. Į 100 g tarkuotų bulvių įdėti arbatinį šaukštelį medaus ir išmaišyti. Gautą mišinį užtepti ant marlės ne plonesniu kaip 1 cm sluoksniu, uždėti ant nudegusios vietos ir aptvarstyti. Po 2 val. tvarstį nuimti, likusį ant odos mišinį nutrinti sausu skuduru ir pakartoti procedūrą. Procedūrą kartoti kelis kartus per dieną.
* Jeigų nudegė gerklė, reikia gerti riebų skystį arba sumaišytą su žalio kiaušinio baltymu vandenį.
* Nestiprūs nudegimai gydomi raugintais kopūstais ir jų sūrimu. Suvilgytą tvarstį uždėti ant nudegusios vietos. Tvarstį keisti 3 – 4 kartus per dieną. Jei sūrymas stipriai degina, jį galima praskiesti vandeniu.
* Jei stipriai nudegė oda ir raumenys, reikia greitai sumaiyti kiaušinio baltymą, sėmenų aliejų bei grietinę ir, kad negalėtų patekti oras, kuo tirščiau sutepti šiuo mišiniu žaizdas. Iš viršaus uždėti drėgno drobinio audinio gabalėlį ir aprišti tvarščiu. Kas 2 valandas tvarstį reikia nuimti ir drobinį audinį atsargiai suvilgyti kempine, kad jis neišdžiūtų ir nepriliptų. Ryte ir vakare kaip įmanoma atsargiau nuimti drėgną audinį ir kaip įmanoma greičiau vėl tepti žaizdas tuo pačiu tepalu.

Obuolių actas gaminimas

Obuolių actasObuolių actas – jau nuo senų senovės naudojamas liaudies medicinoje. Juo patariama gydyti, daugybę ligų, jis tinka tiek vidiniam, tiek išoriniam vartojimui. Tačiau žmonėms, sergantiems žarnyno ir skrandžio ligomis, prieš vartojant obuolių actą, būtina pasitarti su gydytoju.
Pagrindinis obuolių acto komponentas yra pradėjusios rūgti obuolių sultys, kuriose susidaro spirito. Nuo to, iš kokių obuolių buvo pagamintas actas, priklauso jo vertingosios savybės. Kuo obuoliai saldesni, tuo daugiau jų sultyse spirito ir tuo lengviau pasidaro obuolių actas. Geriausiai tinka maži, prinokę ir sultingi obuoliai, surinkti nuo cheminėmis medžiagomis nupurkštų obelų.

Kaip pasigaminti obuolių actą? Būdas pasigaminti obuolių actą

Obuolius supjaustykite smulkiai su žieve ir sėklomis, suberkite į puodą, užpilkite karštu vandeniu taip, kad vanduo juos apsemtų ir užberkite cukrumi. Kilogramui obuolių įberkite 100 g cukraus. Puodą pastatykite šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje ir palaikykite dvi savaites. Mišinį dažnai pamaišykite. Po dviejų savaičių mišinį nukoškite, tirščius nuspauskite, o skystį supilstykite į stiklainius (nepripiplkite pilnų) tolimesniam rūgimui.
Po dviejų savaičių rūgimo obuolių actas bus jau pagamintas. Tada išpilstykite jį į butelius, užkimškite ir pastatykite į tamsią ir vėsią vietą. Na, o pasigaminę obuolių acto, galėsite juo gydyti įvairius negalavimus.

Nemiga

Vyrauja trys pagrindiniai miego sutrikimai: nemiga (kai žmogus būdraudamas negali išsimiegoti), nuolatinis mieguistumas dieną ir miego anomalijos (vaikščiojimas per miegus).
* Pabundama naktį.
* Pabundama anksti ryte, nebeužmiegama.
* Sunkiai užmiegama vakare.
Nemigos priežastys gali būti tiek fiziologinės, tiek psichologinės. Anksti prabunda ir nebegali užmigti depresijos kamuojami žmonės. Nuolatinį mieguistumą dieną sukelia miego trūkumas arba kai miegantysis per anksti pažadinamas. Nemigą gali sukelti stresas, įtempta emocinė būsena, nepatogi lova, fizinis skausmas.

Keletas paprastų patarimų išvengti nemigos problemų

* Norint įveikti nemigą, padeda mankšta. Nustatyta, kad naktį geriau miegosite, jei vakare 20 – 30 minučių darysite mankštą. Tačiau nepersistenkite, nes pasigaminęs adrenalinas neleis jums užmigti.
* Patartina jau antroje dienos pusėje vengti kofeino turinčių produktų: arbatos, kavos, šokolado.
* Vakare išgerkite stiklinę anyžių arbatos (pusę arbatinio šaukštelio sėklų užpilkite puse stiklinės verdančio vandens, po 10 – 15 minučių perkoškite) įdėję šaukštelį medaus.
* Einant miegoti išgerkite stiklinę vandens su jame išmaišytais 2 šaukšteliais obuolių sidro acto ir 2 šaukšteliais medaus. Pravartu stiklinę šio gėrimo laikyti ant naktinio stalelio: jei kartais dar prireiktų naktį.

Liaudies medicina nemigai gydyti

*Jei kankina nemiga. Prieš einant miegoti kūną reikia kelias minutes trinti aštria vilnone skepeta arba šepečiu; arba visą kūną pirma trinti šlapiu rankšluosčiu, o paskui sausu.

* Nuo nemigos, raumenų traukulių, ypač naktimis, nuo silpnos atminties, darbingumo naudotina po 80 – 100 g medaus per dieną, daug daržovių, vaisių, ypač obuolių bei vynuogių arba jų sulčių. Be to, rekomenduojamas ir obuolių actas (2 arbatiniai šaukšteliai stiklinei vandens) – valgio metu.

* Nuo nemigos ar neramaus miego patariama nakčiai išgerti taurelę moliūgų nuoviro su medumi.

* Taip pat patariama gerti javų viržių šakelių nuovirą.

* Uždekite ant sprando griežinėliais supjaustytą svogūną ir palaikykitw prieš miegą.
Šveicarai sako, kad dar greičiau užmigsite, jei prieš miegą suvalgysite žalią svogūną.

Mieguistumas

Mieguistumas ir jo gydymas liaudies medicina

Turbūt ne vienas iš mūsų žino ir yra susidūręs su mieguistumu, kai esant įtemptam darbo grafikui, neišsimiegame ir jaučiamės mieguisti. Bet tai yra normali organizmo reakcija į miego trūkumą.
Bet šiuo metu gan dažnai pasitaiko žmonių kurie nors ir užtektinai miega, vis tiek jaučiasi mieguisti.

Kas yra mieguistumas?

Mieguistumas (kitaip hipersomnija) – būklė, kuri pasižymi padidėjusiu mieguistumu dieną, miego priepuoliais ar pailgėjusiu perėjimu į budrumą prabudus.
Jei mieguistumas pasireiškia pakankamai dažnai ar nuolatos, ko pasekoje žmogus jaučiasi silpnas, negali dirbti, nepakanka energijos, tai gali būti signalas pasitikrinti savo sveikatą.
Be to, kad mieguistumą sukelti gali miego stoka, bet taip pat, tai gali būti dėl mažakraujystės, virusinių ligų, cukraligės, apsinuodijimo ar depresijos.

Na visų pirma norint sumažinti ar išvengti mieguistumo ar silpnumo jausmo, organizmas turi gauti pakankamą vitaminų kiekį.
* Labai svarbu organizmą aprūpinti B grupės vitaminais. Jų gausu duonos produktuose, grikiuose.
* Žmogui labai reikalingas vitaminas C. Jis stiprina imuninę sistemą. Šio vitamino gausu erškėtuogėse, spanguolėse, obuoliuose, kopūstuose, citrusiniuose vaisiuose.
* Organizmas tai pat turi  gauti ir vitaminų A, E, seleno, magnio, kalcio, kalio.

Mieguistumo ir silpnumo gydymas ir profilaktika liaudies medicina

* Sumaišykite po lygiai gudobelių, ramunėlių žiedų ir jonažolių žolės. Šaukšelį žaliavos užpilkite stikline verdančio vandens. Išgerkite per dieną. 1 – 2 šaukštelius jonažolių užpilkite puodeliu vandens. Vartokite reguliariai, po 1 – 2 puodelius ryte ir vakare.
* Rekomenduotina valgyti tiktai juodą, geriausia – stambiai maltų grūdų su sėlenomis duoną.

Gėrimas prieš nuovargį ir apatiją

* Šaukštą susmulkintų džiovintų sidabražolės šaknų, valerijono ir guodobelės žiedų užpilkite 2 stiklinėmis (400 ml) verdančio vandens. Po valandos perkoškite ir gerkite šiltą 3 kartus per dieną, prieš valgį.
* Burokėliuose, morkuose ir obuoliuose gausu visų žmogui reikalingų mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jie aktyvina kūno darbą ir intelektą. 3 nuluptus burokėlius, 2 morkas ir obuolį sutarkuokite. Išspauskite sultis. Suaugusiems žmonėms rekomenduotina gerti 10 dienų iš eilės po stiklinę šio gėrimo, vaikams nuo 4 metų – kas antrą dieną po pusę stiklinės.